Nuo 45 metų kas mėnesį atsidėdavau po 100 eurų pensijai: štai kiek turiu dabar ir kam pinigai iš tikrųjų pravertė

Kai vieną pirmadienio rytą ant šaldytuvo vėl pamačiau sąskaitą už elektrą, automatiškai prisijungiau prie savo atskiros taupymo sąskaitos. Man dabar 64-eri, dar dirbu pusę etato sandėlio apskaitoje, o su vyru gyvename dviejų kambarių bute Šiauliuose. Nuo 45 metų beveik kiekvieną mėnesį pervesdavau po 100 eurų į tai, ką pati vadinau pensijos ramybe. Tikėjausi, kad sulaukusi šio amžiaus turėsiu pinigų, kurių ilgai nereikės judinti. Bet gyvenimas susidėliojo kitaip.

Pradėjau taupyti ne todėl, kad buvau labai drausminga ar nusimaniau apie finansus. Tiesiog mačiau, kaip mano mama senatvėje skaičiuodavo, ar užteks vaistams, komunaliniams ir bent mažai dovanai anūkams per Kalėdas. Nenorėjau pati gyventi taip, kad sugedęs daiktas namuose iškart sukeltų paniką. Su vyru tada dar turėjome paskolą, dukra studijavo, todėl šimtas eurų tikrai nebuvo smulkmena. Vis dėlto nutarėme, kad geriau kiekvieną mėnesį truputį pasispausti, negu paskui graužtis.

Pirmieji pervedimai atrodė juokingai maži

Iš pradžių tuos 100 eurų atsidėdavau mėnesio pradžioje, vos gavusi algą. Kartais nepavykdavo pervesti visų iš karto: septyniasdešimt vieną savaitę, trisdešimt – kitą. Man buvo svarbu visiškai nenutraukti įpročio, net jeigu mėnuo pasitaikydavo sunkesnis. Šaldytuve laikiau paprastą lapelį su užrašytu likučiu, nes programėlėmis tada nelabai pasitikėjau, o telefonas buvo senas.

Buvo mėnesių, kai tie pinigai tiesiog erzino. Vaikams reikėjo batų, automobiliui prireikė remonto, virtuvėje pradėjo varvėti maišytuvas. Vyras kartą pasakė, kad gal neverta vaidinti turtingų žmonių ir laikyti pinigus šone, kai patys gyvename nuo algos iki algos. Aš jam atsakiau: – Mes nevaidinam turtingų, mes bandome nebūti visiškai bejėgiai.

Vis dėlto nebuvau geležinė. Per tuos beveik du dešimtmečius buvo keli laikotarpiai, kai į sąskaitą nieko nepervedžiau. Kai dukra skyrėsi ir laikinai su vaiku persikėlė pas mus, pirkome daugiau maisto, prisidėjome prie darželio išlaidų, namuose nuolat sukosi skalbyklė. Vieną vasarą pati turėjau mažiau darbo valandų, todėl taupymą keliems mėnesiams atidėjau. Anksčiau dėl to būčiau save graužusi, o dabar suprantu, kad svarbiau po pertraukos vėl grįžti prie plano, nei apsimesti, kad jo niekada nesugadinai.

Skaičius sąskaitoje augo lėčiau, nei įsivaizdavau

Kai man suėjo šešiasdešimt, pirmą kartą rimčiau suskaičiavau, kiek esu sukaupusi. Nebuvo taip, kad staiga galėjome sau daug ką leisti. Per laiką, atmetus mėnesius, kai negalėjau atsidėti, ir kelis mažus išsiėmimus, sąskaitoje susidarė apie 19 tūkstančių eurų. Man tai atrodė ir nemažai, ir kartu ne tiek daug, kai pagalvoji apie ateinančius metus.

Buvau tikėjusi, kad pinigų bus daugiau, nes dvidešimt metų po šimtą atrodo rimtai. Bet dalį teko panaudoti kasdieniams reikalams, o pinigai ir neaugo taip greitai, kaip jaunystėje buvau įsivaizdavusi. Su vyru tą vakarą sėdėjome virtuvėje, gėrėme arbatą ir vartėme užrašus. Jis pasakė, kad bent jau turime atsargą ir nereikia eiti skolintis iš vaikų. Man tas buvo svarbiau už patį skaičių.

Niekam iš artimųjų ilgai nesakiau tikslios sumos. Ne iš kažkokio didelio slaptumo, tiesiog nenorėjau, kad kiekvienas sprendimas dėl tų pinigų taptų šeimos aptarimu. Dukra žinojo, kad taupome, bet galvojo, jog ten keli tūkstančiai nenumatytiems reikalams. Kai kartą užsiminiau apie didesnį likutį, ji nustebo, nes mes visada gyvenome gana paprastai. Taupymas iš šalies dažnai nematomas: jis susideda iš atsisakytų smulkmenų.

Atnaujintame buto vonios kambaryje įrengta saugesnė dušo vieta ir atraminis turėklasNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Pirmas rimtas išėmimas nebuvo susijęs su mano pensija

Prieš dvejus metus vyrui pradėjo skaudėti kelį, o mūsų senas automobilis jau darėsi nepatikimas. Jam reikėdavo nuvažiuoti į darbą už miesto, kartais nuvežti mane, kai autobusų laikai visai nesutapdavo su pamaina. Mašina kelis kartus užgeso prie parduotuvės, o vieną rytą jis grįžo namo pėsčias, nes automobilis nebeužsivedė. Tada supratome, kad nebegalime tikėtis, jog dar vienas remontas išgelbės padėtį.

Iš savo taupymo paėmėme dalį pinigų ir nusipirkome paprastesnį naudotą automobilį. Man labai nesinorėjo liesti sąskaitos, nes galvoje vis sukosi žodis „pensija“. Atrodė, lyg būčiau sulaužiusi pažadą pačiai sau. Bet vyras pasakė: – Jei šie pinigai negali padėti dabar, kam jie apskritai skirti?

Vėliau dar panaudojome dalį buto vonios kambariui sutvarkyti. Nebuvo jokio remonto iš žurnalų: pakeitėme tai, kas jau byrėjo, sutvarkėme vamzdžius, įsirengėme patogesnę dušo vietą. Su amžiumi pradėjau galvoti ne apie plytelių spalvą, o apie tai, ar bus saugu įlipti, jei vieną rytą skaudės nugarą ar koją. Po šių išlaidų taupymo sąskaitoje liko kiek daugiau nei 12 tūkstančių eurų.

Mano didžiausia baimė pasirodė visai ne ta

Keisčiausia, kad sunkiausia buvo ne išleisti pinigus, o nustoti su baime skaičiuoti kiekvieną eurą. Kai sąskaitoje liko mažiau, pirmomis savaitėmis ją tikrinau beveik kasdien. Atrodė, kad jeigu nuolat matysiu mažėjantį skaičių, gal bent geriau valdysiu padėtį. Paskui pati sau pasakiau, kad automobilis ir saugesnė vonia nėra pinigai, išmesti vėjais.

Mano baimė buvo ne vien skurdas. Bijojau tapti našta vaikams, bijojau, kad susirgus ar netekus darbo neturėsime iš ko gyventi, bijojau, kad su vyru pradėsime pyktis dėl kiekvieno pirkimo. Tie pinigai visų šių baimių nepanaikino, ir dabar jų yra. Tačiau jie davė laiko ramiau pagalvoti, pasitarti, nepriimti pirmo sprendimo iš nevilties.

Dabar vėl bandau atsidėti, tik nebe tokiu griežtu ritmu. Vieną mėnesį pervedu šimtą, kitą mažiau, o kartais visai nepervedu, jei atsiranda daugiau išlaidų. Svarbiausia, kad nebevadinu tų pinigų neliečiama tvirtove. Jie yra mūsų šeimos atsarga, o ne testas, ar moku viską padaryti idealiai.

Ką man iš tikrųjų davė tie atidėti pinigai

Išmokau, kad taupymas pensijai nėra vien apie gražią sumą ekrane. Jis duoda bent šiek tiek pasirinkimo, kai namuose sugenda svarbus daiktas, sumažėja pajamos ar reikia prisitaikyti prie sveikatos. Žinoma, būtų buvę malonu visus sukauptus pinigus palikti tik ateičiai. Bet gyvenimas vyksta ne kažkada vėliau, o dabar: su sąskaitomis ant šaldytuvo, išlaidomis vaistinėje ir šeimos reikalais.

• Pradėkite nuo tokios sumos, kuri nesukels pykčio kiekvieno mėnesio pabaigoje.
• Leiskite sau keliems mėnesiams sustoti, jei šeimoje tikrai sunku, bet vėliau grįžkite prie įpročio.
• Atskirai su artimaisiais aptarkite, kam taupomos lėšos galėtų būti naudojamos anksčiau nei pensijoje.
• Nelaikykite išleidimo pralaimėjimu, jei pinigai išsprendė svarbią kasdienę problemą.

Vis dar nežinau, ar likusių pinigų kada nors pakaks tokiai ramiai senatvei, kokią įsivaizdavau būdama 45-erių. Tačiau tie beveik du dešimtmečiai nebuvo veltui, nors dalis santaupų išėjo ne tam, kam iš pradžių planavau. Kitą savaitę vėl reikės keisti automobilio padangas, ir dėl to truputį paburbėsiu, kaip burba visi. O kaip pasielgtumėte jūs – saugotumėte tokias santaupas bet kokia kaina ar naudotumėte jas tada, kai šeimai jų tikrai reikia?