Pirmą skalbimo mašiną tėvai pirko išsimokėtinai: jos atvežimo dieną į vonią susirinko pusė giminės

Skalbimo mašinos atvežimo dieną pas mus buvo tiek žmonių, kad prieškambaryje pritrūko vietos batams. Mama iškepė obuolių pyragą, tėtis iš anksto atlaisvino praėjimą, o aš vis žvilgčiojau pro langą, ar jau neatvažiuoja. Dabar sunku paaiškinti savo vaikams, ko ten taip laukėme. Bet mūsų namuose tas pirkinys buvo aptarinėjamas gerokai ilgiau nei vėliau įsigyti automobiliai.

Tai buvo devyniasdešimtųjų viduryje. Gyvenome bute su nedidele vonia, kurioje viskam reikėjo surasti vietą. Ant virvės virš vonios beveik visada kažkas kabėdavo: rankšluosčiai, mano sportinės kelnės, tėčio marškiniai. Penktadienio vakarais mama užmerkdavo skalbinius, o šeštadienį ryte vonios durys ilgam likdavo atviros. Iš ten sklisdavo šiluma ir skalbimo miltelių kvapas. Mes su seserimi žinojome, kad praustis reikia greitai, nes paskui vonia bus užimta.

Tėtis padėdavo išgręžti didesnius daiktus. Paklodes jie susukdavo dviese, stovėdami skirtinguose galuose, o vanduo bėgdavo į vonią. Man tas darbas atrodydavo įdomus, kartais prašydavau leisti palaikyti vieną kraštą. Mama neleisdavo – išsprūs, aptaškysiu grindis. Tik daug vėliau supratau, kodėl po tokio šeštadienio ji vakarais trindavo rankas kremu ir prašydavo stiklainį atsukti man.

Apie pirkinį kalbėjosi kelis mėnesius

Pirmą kartą rimtai apie skalbimo mašiną išgirdau virtuvėje. Jau turėjau miegoti, bet girdėjau tėvus skaičiuojant. Mama sakė, kad galima dar palaukti, tėtis atsakė, jog ji kiekvieną savaitę taip ir sako. Paskui kelis sekmadienius važiavome į parduotuves. Aš apžiūrinėjau televizorius, o jie stovėdavo prie skalbimo mašinų, lygindavo kainas ir kalbėdavosi su pardavėju. Grįžę namo vėl išsitraukdavo parsivežtus lapelius.

Galiausiai nutarė pirkti išsimokėtinai. Tėtis dokumentus laikė rudame aplanke kartu su buto popieriais ir kitais, kaip jis sakydavo, svarbiais dalykais. Kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigus įmokai. Buvau girdėjęs žodį „skola“, todėl kartą paklausiau, ar mašiną atims, jeigu pamiršime sumokėti. Tėtis nusijuokė ir pasakė, kad nepamiršime. Mama tuo metu patylėjo, o vakare prie kalendoriaus prispaudė lapelį su mokėjimo data.

Apie būsimą pirkinį netrukus žinojo visi artimieji. Viena teta aiškino, kad reikia žiūrėti, kiek mašina sunaudoja vandens, kita klausė, ar tikrai gerai išgręš. Dėdė žadėjo padėti prijungti, nes pažinojo žmogų, kuris neseniai tokį darbą darė pas save. Močiutei labiausiai rūpėjo, ar tilps antklodė. Mama visiems kantriai atsakinėjo, nors kartais atrodydavo, kad mes tą mašiną jau turime – tiek daug apie ją buvo kalbėta.

Kai įnešė dėžę, visi pakilo nuo stalo

Atvežė šeštadienį. Tėtis su dėde išnešė iš vonios lentynėlę, mama dar kartą nušluostė grindis toje vietoje, kur mašina turėjo stovėti. Iš anksto atėjo teta, paskui užsuko seneliai, vėliau pasirodė pusbrolis. Kai kieme sustojo automobilis, aš surikau taip, lyg būčiau pirmas pamatęs Kalėdų Senelį. Visi puolė prie lango, o tėtis ėmė ieškoti šlepečių, nors jos buvo jam ant kojų.

Dėžė vos tilpo pro duris. Man labiausiai rūpėjo ją gauti žaidimams, tačiau kurį laiką niekas neleido net prisiliesti: tėtis norėjo išsaugoti visą pakuotę, jei tektų grąžinti. Atlaisvinus praėjimą mašina pagaliau atsidūrė vonioje. Tada visi paeiliui ėjo apžiūrėti. Vienas atidarė dureles, kitas pasuko rankenėlę, trečias pirštu pabraukė per viršų. Mama paprašė kol kas nieko nesukinėti, nes dar neišsiaiškino, kaip naudotis.

Instrukciją skaitė trise. Tėtis laikė knygelę, dėdė žiūrėjo į mašiną, o mama kartojo, kad pirmiausia reikia suprasti visą tvarką. Mes su pusbroliu tūnojome prie durų ir laukėme, kada pagaliau prasidės įdomioji dalis. Iš virtuvės vis pasigirsdavo močiutės klausimas, ar dar negalima ateiti. Kai po visų paruošimo darbų atėjo laikas pirmam tikram skalbimui, mama atrinko kelis rankšluosčius ir tėčio marškinėlius. Mano mėgstamą megztinį pasiliko vėlesniam kartui – iš pradžių pažiūrėsime.

Vonioje sutilpo tik keli žmonės, todėl likusieji stebėjo iš koridoriaus. Vos pradėjus tekėti vandeniui, pokalbiai nutilo. Būgnas pasisuko, sustojo, vėl pasisuko. Aš pritūpiau prie stiklo ir iškart gavau užduotį patraukti galvą, nes kiti irgi nori matyti. Dėdė pasakė, kad dirba tyliai. Teta atsakė, kad dar palauktume gręžimo. Visiems išėjus į virtuvę, aš likau ant grindų ir žiūrėjau, kaip už stiklo vartosi rankšluostis.

Mama vis grįždavo patikrinti

Per tą laiką spėjome atsigerti arbatos ir suvalgyti pyrago. Mama kelis kartus pakilo nuo stalo, nuėjo iki vonios ir grįžo. Sakė norinti įsitikinti, ar niekur nelaša, ar viskas gerai. Jai buvo neįprasta, kad skalbiniai plaunami, o ji sėdi virtuvėje su svečiais. Vienu metu atsistojo rinkti lėkščių, bet močiutė ją sustabdė: palauk, dar pasėdėk, nespėjome pasikalbėti.

Kai prasidėjo gręžimas, visi vėl suėjome prie vonios. Tėtis stebėjo mašinos apačią, dėdė stovėjo sukryžiavęs rankas, o mama žiūrėjo į mane, kad nelįsčiau per arti. Paskui laukėme, kada leis atidaryti dureles. Mama ištraukė pirmą rankšluostį, apžiūrėjo, pauostė, perlenkė. Padavė tetai pačiupinėti, kokio jis sausumo. Tėtis iškart paklausė, ar gerai. Ji linktelėjo ir pradėjo traukti likusius skalbinius.

Ta mašina pas mus dirbo ilgai. Vėliau ją remontavo, paskui pakeitėme kita, ir antrą kartą jau niekas į svečius apžiūrėti nevažiavo. Tėtis su meistru ją įnešė, prijungė, mama vakare paleido skalbti. Senąją išvežė tą pačią dieną. Kur dingo rudasis aplankas su pirmojo pirkinio įmokomis, nežinau.

O pirmojo skalbimo prisiminime vis dar matau mūsų virtuvę. Tėtis sėdi atsilošęs, prie puodelio guli instrukcija, močiutė pasakoja kažką apie kaimynę. Mama klausosi, vieną koją pasikišusi po savimi. Iš vonios girdėti, kaip mašina išleidžia vandenį. Mama trumpam pasuka galvą į durų pusę, bet šįkart nuo stalo nepakyla.