Nusipirkau robotą siurblį už 300 eurų, žmona juokėsi. Dabar ji sako kad tai geriausias pirkinys po skalbyklės

Pirmą vakarą robotas siurblys sustojo po virtuvės kėde ir pradėjo pypsėti, o žmona nuo sofos pasakė, kad už 300 eurų galėjau nusipirkti bent normalesnį dulkių siurblį. Man 38-eri, gyvename keturių kambarių bute Vilniuje, auginame du pradinukus ir dar turime katiną, kuris plaukų palieka daugiau nei abu vaikai kojinių. Kelias dienas per savaitę dirbu iš namų, todėl tas grindis matau nuolat: trupiniai po pusryčių, smėlis prie durų, katino kraikas prie vonios. Seną siurblį laikėme spintoje, bet dažniausiai ištraukdavome tik šeštadienį, kai jau nebegalėdavome apsimesti, kad nieko nematome.

Apie robotą galvojau gal pusmetį, tik vis atrodė, kad tai bereikalingas žaislas su programėle telefone. Žmona sakė, kad daiktas pats mūsų netvarkos neišspręs, ir iš esmės ji buvo teisi. Vis dėlto pabodo savaitgaliais pradėti nuo siurblio laido tampymo per kambarius ir pykčio, kad kažkas vėl paliko ant grindų konstruktoriaus detalę. Tikėjausi, kad robotas bent palaikys padoresnę tvarką tarp didesnių valymų. Kad taip greitai įsitrauks į mūsų rutiną, nesitikėjau.

Pirkinys, kurį ilgai dėjau į krepšelį

Sprendimą priėmiau vieną lietingą penktadienį, kai grįžęs iš parduotuvės pamačiau prieškambaryje purvinus vaikų batus ir smėlio juostą iki koridoriaus kilimo. Rankose buvo pirkinių maišai, striukė šlapia, o galvoje viena mintis: vėl reikės siurbti. Tą vakarą peržiūrėjau kelis modelius, paskaičiau atsiliepimus ir pasirinkau ne patį brangiausią, bet tokį, kuris, atrodė, turėtų susitvarkyti mūsų bute. Žmonai pasakiau, kad užsakiau, jau labiau teisindamasis nei dalydamasis gera žinia.

Ji pakėlė akis nuo indų džiovyklės ir nusijuokė. „Tikiuosi, jis bent mokės vaikams pamokas priminti“, – pasakė ji, nes tuo metu kaip tik ginčijomės, kuris iš mūsų tikrins matematikos sąsiuvinius. Aš ir pats nebuvau visai tikras dėl pirkinio, todėl pradėjau aiškinti apie laiką, katino plaukus ir mažiau dulkių namuose. Žmona tik mostelėjo ranka: jeigu man nuo to ramiau, tebūnie.

Kai atkeliavo dėžė, vaikai apsidžiaugė labiau negu mes. Iškart norėjo duoti robotui vardą, nors aš bandžiau išlaikyti rimtą veidą ir sakiau, kad čia buities prietaisas, ne naujas šeimos narys. Galiausiai pavadino jį „Šluota“, nes jiems pasirodė juokinga. Katinui jis nepatiko nuo pirmos minutės: užsiropštė ant palangės ir stebėjo iš saugaus atstumo.

Pirmas važiavimas parodė mūsų grindų tiesą

Paleidome robotą šeštadienio rytą, prieš pusryčius. Jis apvažiavo svetainę, privažiavo prie stalo kojų, kelis kartus pasisuko ir tada įstrigo tarp pufų. Teko jį vaduoti, o žmona iškart pažiūrėjo taip, lyg būtų to ir laukusi. – Na va, tavo pagalbininkas jau prašo pagalbos, – pasakė ji.

Vis dėlto po pirmo valymo iš jo talpos išpyliau tiek dulkių, plaukų ir smulkių trupinių, kad pats nustebau. Grindys atrodė normaliai, nes virtuvėje kasdien prabėgdavome su šluota, bet, pasirodo, matėme ne viską. Žmona paėmė talpą, pažiūrėjo į turinį ir trumpai pasakė, kad nenori žinoti, kiek laiko visa tai gulėjo po mūsų kojomis. Tą dieną dar nesijaučiau laimėjęs ginčo, bet jau buvo aišku, kad pirkinys nebuvo vien mano užgaida.

Pirmą savaitę robotas užstrigdavo visur, kur tik galėjo: ant užuolaidos krašto, po vaikų lova, prie telefono įkroviklio laido. Kartą įtraukė ploną sportinių kelnių raištelį ir sustojo garsiai burzgdamas, kol grįžome namo. Turėjome pripažinti, kad prieš paleidžiant jį reikia bent kiek susirinkti daiktus nuo žemės. Iš pradžių tai erzino, bet paskui vaikai ėmė greičiau susirinkti savo smulkmenas, kai pasakydavome, jog kitaip „Šluota“ jas suvalgys.

Robotas įstrigęs po virtuvės kėde, o katinas stebi nuo palangėsNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Tvarka atsirado ne todėl, kad namai tapo tobuli

Po maždaug dviejų savaičių nustatėme, kad robotas važiuotų darbo dienomis vėlyvą rytą. Tuo metu vaikai mokykloje, žmona darbe, o aš dažniausiai būnu pabaigęs pirmą darbų dalį ir, jei reikia, galiu uždaryti kambarių duris. Per susitikimus jo ūžimas kartais girdėdavosi, tai išmokau nepaleisti jo tada, kai kalbu su klientais. Stebuklo neįvyko, bet vakare grįžus nebereikė pirmiausia žiūrėti į trupinius po virtuvės stalu.

Didžiausią skirtumą pajutome prieškambaryje. Rudenį ir žiemą ten nuolat prisinešame smėlio, druskos likučių, lapų, o kai lyja – ir visko, kas prikimba prie batų padų. Anksčiau sąskaitos ir įvairūs lapeliai gulėdavo ant šaldytuvo, o prie durų kaupėsi nešvara, kurią vis žadėdavome sutvarkyti „vakare“. Dabar robotas to nepanaikina visiškai, bet grindys daug rečiau būna tokios, kad nesinori vaikščioti basomis.

Žmona pirmoji pradėjo sakyti, kad norėtų, jog jis pervažiuotų ir miegamąjį, kol ji keičia patalynę. Iš pradžių ji vis dar pabrėždavo, kad normalų valymą rankomis vis tiek reikia daryti, ir aš jai neprieštaravau. Robotui neužtenka proto nuvalyti kampų, jis nepakels kėdžių ir nesutvarkys lipnios dėmės po vaikų sulčių. Bet jis nuima tą kasdienį sluoksnį, kuris labiausiai nervina ir greitai vėl atsiranda.

Vienas vakaras prie stalo pakeitė mūsų požiūrį

Maždaug po mėnesio žmona grįžo vėliau nei įprastai, pavargusi ir su dviem maišeliais iš parduotuvės. Aš tuo metu kepiau blynus, vaikai ginčijosi dėl planšetės, o robotas jau buvo baigęs savo ratą virtuvėje ir stovėjo įkrovimo vietoje. Ji nusiavė batus, pažiūrėjo į švarias grindis ir pasakė, kad bent nereikia dar vieno darbo prieš vakarienę. Tada pirmą kartą išgirdau iš jos tai, ko, tiesą sakant, laukiau.

– Gerai, pripažįstu, jis tikrai geras pirkinys, – pasakė ji, padėdama ant stalo pieną. – Po skalbyklės turbūt vienas geriausių. Aš, žinoma, iškart paklausiau, ar ji nori, kad šią frazę įrašyčiau ir paleisčiau per šeimos susibūrimus, bet ji tik pavartė akis. Vis dėlto abiem buvo aišku, kad kalbame ne vien apie dulkes.

Anksčiau dėl buities dažnai susipykdavome ne dėl didelių dalykų, o dėl smulkmenų, kurios susikaupia per savaitę. Vienam atrodo, kad jau sutvarkė, kitam – kad nieko nepadaryta. Kai dalį grindų priežiūros perėmė prietaisas, liko mažiau progų vienam kitam priminti apie trupinius ar katino plaukus. Ne dėl to, kad tapome tvarkingesni, o todėl, kad namuose mažiau to nuolat matomo chaoso.

Ką supratau apie daiktus, kurie palengvina buitį

Dabar robotas siurblys mums nėra nei prabanga, nei daiktas, kuris viską padaro už mus. Jį reikia ištuštinti, kartais išvalyti šepetėlius, patikrinti, ar vaikai nepaliko ant grindų laidų ir kojinių. Jis vis dar retkarčiais pasimeta prie valgomojo stalo arba garsiai prašo pagalbos, kai užlenda ten, kur nereikia. Tačiau veikia pakankamai gerai, kad šeštadienio rytą galėtume pradėti ne nuo laido vyniojimo.

Jei kas nors svarsto apie tokį pirkinį, iš savo patirties pasakyčiau kelis paprastus dalykus:

• nevertėtų tikėtis, kad robotas pakeis visą namų valymą;
• prieš paleidžiant verta nuo grindų surinkti laidus, žaislus ir drabužius;
• jis labiausiai pasiteisina ten, kur nuolat kaupiasi trupiniai, plaukai ar smėlis;
• geriau iš anksto susitarti, kas jį prižiūrės, kad prietaisas netaptų dar viena priežastimi paburbėti;
• neverta rinktis vien dėl gražios reklamos – svarbiau, ar jis tinka jūsų namų kasdienybei.

Žmona dabar pati kartais telefone paleidžia „Šluotą“, nors juokais vis dar sako, kad tai mano brangiausias žaislas. Aš jai primenu, kad žaislas nesurenka katino plaukų po sofa, bet dėl vieno dalyko dar nesutariame: kas turėtų valyti jo ratukus, kai jie apsivelia plaukais. O kaip pasielgtumėte jūs – pirktumėte robotą siurblį, ar geriau tuos pinigus skirtumėte kitai buities pagalbai?