Kaimynė nuolat skųsdavosi mūsų skalbykle. Kai savaitę buvome išvykę, sulaukiau dar vienos jos žinutės

Žinutė atėjo ketvirtadienį, devintą vakaro. Sėdėjome su vyru nedidelėje kavinėje, laukėme vakarienės ir ginčijomės, ar kitą dieną verta važiuoti prie jūros, jei vėl lis. Telefonas suvibravo ant stalo. Pamačiusi kaimynės vardą, net neatidariusi pranešimo jau žinojau, apie ką ji rašo.

„Vėl skalbiate. Kiek galima prašyti? Nuo jūsų gręžimo dreba lubos.“

Kelias sekundes žiūrėjau į ekraną, paskui pasukau telefoną vyrui. Jis perskaitė, pažvelgė į mane ir tyliai paklausė:

– Tai kas dabar pas mus skalbia?

Namuose nebuvome jau penktą dieną. Butas stovėjo tuščias, o skalbyklę prieš išvykdamas vyras buvo ištraukęs iš elektros lizdo.

Viskas prasidėjo nuo mandagaus prašymo

Kaimynė gyveno tiesiai po mumis. Kai atsikraustėme, pati atėjo susipažinti, pasakė savo vardą ir paprašė telefono numerio – jeigu kada užlietume, reikėtų pranešti apie remontą ar nutiktų kas nors bendroje laiptinėje. Man toks susitarimas pasirodė protingas. Apsikeitėme numeriais, kelis kartus maloniai pasikalbėjome kieme, ir kurį laiką atrodė, kad mums pasisekė.

Pirmą žinutę apie skalbyklę gavau žiemą. Ji parašė, kad vakarais labai girdisi gręžimas ir būtų dėkinga, jei skalbtume anksčiau. Tą vakarą tikrai buvau įjungusi skalbimą, todėl nė nekilo minties ginčytis. Atsiprašiau ir pažadėjau pasistengti.

Mūsų skalbyklė nebuvo nauja, bet ir po vonios kambarį nevaikščiojo. Vis tiek paprašėme meistro patikrinti, ar ji tinkamai stovi. Jis sureguliavo kojeles, paleido programą, palaukė gręžimo. Pasakė nieko neįprasto nepastebintis. Aš dar nusileidau pas kaimynę paklausti, ar dabar geriau, tačiau jos tąkart nebuvo namuose.

Po kelių dienų sulaukiau naujos žinutės. Šįkart ji rašė, kad mašina pradėjo veikti jau po aštuntos, nors buvome susitarę skalbti anksčiau. Paaiškinau, kad programą įjungiau gerokai prieš septynias, tik ji užtruko. Kaimynė atsakė, jog jai nesvarbu, kada paspaudžiu mygtuką – svarbu, kada baigiasi triukšmas.

Pradėjau derinti skalbimą prie svetimo laikrodžio

Pamažu ėmiau planuoti paprastus namų darbus taip, lyg jiems reikėtų atskiro leidimo. Jei grįždavau vėliau, skalbinių neliesdavau. Patalynę palikdavau savaitgaliui, rankšluosčius kartais įjungdavau prieš pradėdama darbą. Vyras sakydavo, kad pernelyg jaudinuosi, bet man nesinorėjo gyventi nuolatiniame konflikte su žmogumi, kurį sutinku savo laiptinėje.

Vis dėlto žinutės nesiliovė. Vieną šeštadienį ji parašė prieš pietus. Kitą kartą – darbo dieną po penkių. Priekaištai būdavo nevienodi: tai garsas per stiprus, tai per ilgai trunka, tai vėl kažkas bilda. Kartais skalbyklė tuo metu iš tiesų veikdavo, todėl automatiškai prisiimdavau atsakomybę ir už kitus kartus.

Vyras pirmasis pastebėjo, kad ne viskas sutampa.

– Antradienį ji rašė, o mes juk neskalbėme, – pasakė vieną vakarą.

Patikrinau susirašinėjimą. Buvo sunku tiksliai prisiminti, ką veikėme prieš kelias dienas, tad numojau ranka. Gal tada buvau įjungusi trumpą programą. Gal jis nepastebėjo. Pradėjau abejoti net savo atmintimi, užuot tiesiai paklaususi, ar kaimynė tikrai žino, iš kur sklinda garsas.

Vieną kartą bandžiau apie tai užsiminti laiptinėje. Ji neleido baigti.

– Aš puikiai girdžiu, kurioje vietoje stovi jūsų vonia.

Daugiau nebesiginčijau. Tačiau nuo to pokalbio jos žinutes skaitydavau vis sunkiau. Atrodė, kad atsakymas jau nuspręstas, o man belieka atsiprašyti.

Žinutė užklupo už kelių šimtų kilometrų nuo namų

Išvyką planavome seniai. Savaitė be darbo, be remonto planų ir be kasdienių reikalų. Išvažiuodami patikrinome langus, vyras užsuko skalbyklės vandens tiekimą ir ištraukė jos kištuką. Buvau net pasijuokusi, kad šįkart tikrai negalėsime nieko užlieti.

Todėl kavinėje gauta žinutė mane pirmiausia prajuokino. Paskui pasidarė pikta. Prisiminiau visus atidėtus skalbimus, meistro vizitą ir tai, kiek kartų atsiprašiau nė neįsitikinusi, kad kalta mūsų mašina.

Parašiau trumpai:

„Mūsų nuo sekmadienio nėra namuose. Butas tuščias. Skalbyklė atjungta nuo elektros.“

Atsakymas atėjo beveik iškart.

„Bet aš girdžiu gręžimą.“

Sėdėjau laikydama telefoną ir galvojau, kaip atsakyti, kad pokalbis vėl nevirstų mano pasiteisinimais. Vyras jau norėjo parašyti pats, bet paprašiau palaukti.

„Tikiu, kad girdite triukšmą. Tačiau šįkart tikrai ne iš mūsų skalbyklės. Grįžę galime kartu išsiaiškinti.“

Ji perskaitė. Kurį laiką ekrane matėsi, kad renka atsakymą, paskui ženkliukas dingo. Tą vakarą daugiau nieko negavau.

Grįžusi nebenorėjau dar kartą atsiprašyti už tai, ko nedarėme

Sekmadienį parvažiavome namo. Dar neiškrovusi lagamino parašiau kaimynei, kad jau esame ir galime susitarti dėl patikrinimo. Ji atsakė santūriai: gerai, kai vėl prasidės, praneš.

Pirmadienį apie pusę septynių telefonas suvibravo.

„Dabar.“

Mūsų skalbyklės durelės buvo praviros, viduje gulėjo vienas sausas rankšluostis, kurį buvau įmetusi ryte. Pakviečiau kaimynę pakilti. Kai atidariau duris, ji stovėjo su telefonu rankoje ir atrodė gerokai mažiau užtikrinta nei per ankstesnį pokalbį laiptinėje.

Nuėjome į vonią. Parodžiau neveikiančią mašiną. Kelias sekundes abi tylėjome, ir kaip tik tuo metu kažkur pasigirdo duslus, protarpiais stiprėjantis ūžimas. Kaimynė pakėlė galvą.

– Va šitas.

– Girdžiu, – atsakiau.

Tai buvo pirmas kartas, kai stovėjome vienoje vietoje ir klausėmės to paties garso. Jis nebuvo labai stiprus mūsų bute, tačiau girdėjosi. Kaimynė paprašė nusileisti pas ją. Apačioje ūžimas buvo ryškesnis, o jos vonios kambaryje tikrai atrodė sklindantis iš viršaus.

Tą vakarą šaltinio neradome. Užtat jau nebereikėjo įrodinėti, kad mūsų skalbyklė neveikia.

Po kelių dienų, padedant namo atstovui ir susitarus su dar keliais gyventojais, paaiškėjo, kad garsas sklinda iš kito buto. Ten stovėjusi skalbyklė gręždama smarkiai vibruodavo. Jos šeimininkas apie mūsų susirašinėjimus nieko nežinojo ir nustebo sužinojęs, kur girdimas jo prietaisas.

Į bendrą namo pokalbį nieko nekėliau, nors vyras siūlė bent jau išsaugoti tą žinutę iš mūsų atostogų. Aš ir taip ją turėjau. Man svarbiau buvo, kad pagaliau išsiaiškinome.

Atsiprašymas buvo trumpas, bet jo laukiau

Kitą vakarą kaimynė parašė:

„Atsiprašau, kad tiek kartų jus kaltinau. Buvau tikra, kad jūsų.“

Perskaičiau kelis kartus. Norėjosi atsakyti gerokai ilgesne žinute: apie tai, kad tikrumas dar nėra įrodymas, apie meistrą, kurį kvietėme, ir apie rankšluosčius, laukdavusius savaitgalio. Galėjau surašyti visą sąrašą.

Galiausiai parašiau, kad priimu atsiprašymą, bet ateityje norėčiau pirmiausia klausimo, o ne kaltinimo. Ji atsakė: „Supratau.“

Nuo tada mūsų santykiai netapo artimi. Mes nepradėjome kartu gerti kavos ir viena kitai nepatikime raktų. Laiptinėje pasisveikiname, kartais persimetame keliais sakiniais. To man visiškai pakanka.

Skalbyklę dabar įjungiu tada, kai patogu mūsų šeimai, atsižvelgdama į tai, kad gyvename daugiabutyje. Nebestoviu prie jos laukdama telefono vibracijos ir nebeskaičiuoju, ar spės baigti programą iki valandos, kurią kažkada vienašališkai nustatė kaimynė.

O grįžusi iš tos kelionės pagaliau išskalbiau visą lagamino turinį. Tą vakarą telefoną buvau palikusi kitame kambaryje.