Dvejus metus kolegę į darbą vežiojau nemokamai. Paprašius prisidėti 5 eurais, darbe pradėjo vadinti šykščiu

Pirmą kartą kolegę pavežiau, kai jos automobilis buvo servise. Pasakiau, kad man nesunku, nes važiuoju beveik pro šalį. Po dvejų metų vis dar kiekvieną rytą sukdavau prie jos namų, o vakare laukdavau prie darbovietės durų. Kai vieną dieną paprašiau prisidėti penkiais eurais už savaitę, ji nusišypsojo ir pasakė: „Tai juk vis tiek važiuoji.“ Po kelių dienų šį sakinį jau girdėjau iš žmonių, kurie mūsų automobilyje niekada nebuvo sėdėję.

Su kolege dirbome tame pačiame skyriuje. Nebuvome artimi draugai, bet sutardavome gerai: pasikalbėdavome per pietus, kartais vienas kitą pavaduodavome, apsikeisdavome darbo naujienomis.

Kai ji paprašė pavežti, net nesvarsčiau apie pinigus. Žmogui sugedo automobilis, gyvename tame pačiame miesto gale, darbo laikas panašus. Atrodė visiškai normalu padėti.

Pirmą savaitę ji dėkojo beveik kasdien. Sakė, kad labai išgelbėjau, nes kitaip tektų važiuoti dviem autobusais. Paskui paaiškėjo, kad automobilio remontas jai per brangus, todėl kurį laiką važinės be jo.

– Kol susitvarkysi, gali važiuoti su manimi, – pasakiau.

Tik neaptarėme, kiek truks tas „kol“.

Iš pradžių tai buvo paslauga, paskui atsirado grafikas

Pirmus mėnesius ji parašydavo vakare ir paklausdavo, ar rytoj galėsiu paimti. Vėliau žinutės sutrumpėjo iki „rytoj būsiu“. Dar vėliau jų visai nebeliko.

Aš tiesiog žinojau, kad aštuntą be dvidešimt turiu būti prie jos namų.

Gyveno ji ne visai pakeliui. Nuo tiesiausio mano maršruto reikėdavo nusukti, pravažiuoti kelias gatves, apsisukti kieme. Ryte susidarydavo maždaug trys papildomi kilometrai, vakare – dar tiek pat.

Daugiau nei pats važiavimas pradėjo varginti laukimas. Kartais ji jau stovėdavo lauke. Kartais parašydavo: „Leidžiuosi“, o aš dar penkias minutes stebėdavau laiptinės duris.

Jeigu paskambindavau, atsakydavo:

– Tuoj, tik batus apsiausiu.

Nenorėjau gadinti nuotaikos nuo ryto. Vis galvodavau, kad dėl kelių minučių neverta pradėti pokalbio.

Vakare būdavo panašiai. Aš jau pasiruošęs važiuoti, o ji dar baigia laišką, kalbasi su vadove arba nuėjusi į kitą aukštą. Kartais pats jos ieškodavau, nors važiuoti namo galėjau iš karto.

Žmona pirmoji paklausė, kodėl negaliu tiesiog išvažiuoti

Apie mūsų važiavimus namuose pasakodavau be jokio pykčio. Iki vieno vakaro, kai žmona paprašė pakeliui paimti vaiką iš būrelio.

Pasakiau, kad nežinau, ar spėsiu, nes kolegė galbūt užtruks.

Žmona pažiūrėjo į mane.

– O kodėl tu turi jos laukti?

Pradėjau aiškinti, kad susitarę važiuojame kartu. Bet iš tikrųjų jokio aiškaus susitarimo nebuvo. Buvo mano pasiūlymas padėti ir daug paskesnių dienų, kai kartojau tą patį.

Nuo tada pradėjau pastebėti, kiek savo planų derinu prie šio įpročio. Jei reikėdavo ryte nuvažiuoti anksčiau, turėdavau ją perspėti. Jei po darbo norėdavau užsukti kitur, vėl aiškindavausi. Ji nebuvo man uždraudusi keisti maršruto, tačiau aš jau jausdavausi tarsi turėčiau pateikti priežastį.

Suskaičiavau papildomus kilometrus

Kai degalams pradėjau išleisti daugiau, vieną vakarą atsisėdau prie skaičiuoklės. Norėjau pats suprasti, apie kokias sumas kalbame.

Tiesiausias kelias į darbą buvo maždaug penkiolika kilometrų į vieną pusę. Užsukant kolegės – apie aštuoniolika. Taigi per dieną susidarydavo maždaug šeši papildomi kilometrai.

Skaičiavau dvidešimt darbo dienų per mėnesį. Tai – 120 papildomų kilometrų. Mano automobilis tuo maršrutu vidutiniškai sunaudodavo apie 7,5 litro šimtui kilometrų. Vadinasi, vien užsukimams reikėdavo maždaug 9 litrų degalų per mėnesį.

Kad turėčiau konkretų pavyzdį, skaičiavimui pasirinkau 1,65 euro už litrą kainą. Gavosi 14,85 euro per mėnesį vien degalams. Tai nebuvo tiksli dvejų metų išlaidų ataskaita: atostogaudavome, sirgdavome, keitėsi kainos. Tačiau bent nustojau kartoti sau, kad užsukimai nieko nekainuoja.

Apie automobilio nusidėvėjimą neskaičiavau. Taip pat nebandžiau pinigais įvertinti laukimo.

Nusprendžiau paprašyti penkių eurų už savaitę, jeigu važiuojame kartu pirmyn ir atgal. Norėjau paprasto susitarimo ateičiai.

Ji perklausė taip, lyg būčiau pajuokavęs

Pasakiau penktadienį, važiuodamas namo.

– Klausyk, gal nuo kitos savaitės galėtum prisidėti penkiais eurais už važiavimus? Dabar degalams daugiau išeina.

Ji atsisuko.

– Penkiais už dieną?

– Ne. Už savaitę.

Kelias sekundes tylėjo, tada nusijuokė.

– Tai juk vis tiek važiuoji į darbą.

Pasakiau, kad taip, važiuoju, bet kasdien užsuku jos paimti ir parvežu. Penki eurai man atrodė nedidelis prisidėjimas.

Ji pradėjo kalbėti apie tai, kad dabar viskas brangsta, kad ir jai išlaidų netrūksta. Atsakiau, kad suprantu – todėl ir siūlau susitarti.

Tuomet išgirdau:

– Negalvojau, kad tu taip skaičiuoji.

Likusią kelio dalį kalbėjome mažai.

Darbe liko tik dalis mūsų pokalbio

Pirmadienį ji parašė, kad važiuos pati. Palinkėjau gero ryto ir išvažiavau tiesiai į darbą.

Per pietus vienas kolega paklausė:

– Tai jau įvedei mokamą pavėžėjimą?

Iš pradžių net nesupratau, apie ką jis.

Jis šypsojosi, bet šalia sėdėjusi kolegė pridūrė, kad dėl kelių eurų gadinti santykius negražu. Pasakiau, jog prašiau penkių eurų už visą savaitę, po dvejų metų nemokamų važiavimų.

– Bet tu juk vis tiek važiuoji, – atsakė ji.

Tą sakinį vėliau išgirdau dar kelis kartus. Vieni sakė juokais, kiti – visai rimtai. Kažkas paklausė, ar dabar reikės mokėti ir už kavą, jei užsuks prie mano stalo.

Labiausiai erzino tai, kad mano prašymas buvo aptarinėjamas man nedalyvaujant. Žmonės žinojo sumą, tačiau nežinojo, kiek kartų laukdavau kieme ar prie darbovietės. Kai kurie net manė, kad paprašiau po penkis eurus už kiekvieną kelionę.

Vieną kartą paaiškinau, daugiau nebenorėjau gintis

Iš pradžių bandžiau pasakoti viską: maršrutą, kilometrus, kiek laiko tai tęsėsi. Paskui pasijutau taip, lyg turėčiau įrodyti, kad nesu blogas žmogus.

Vienam kolegai pasiūliau:

– Jei tau atrodo, kad jai reikia padėti, gal gali vežioti tu?

Jis iš karto atsakė, kad gyvena kitur ir jam nepakeliui.

– Man irgi reikia užsukti, – pasakiau.

Pokalbis tuo baigėsi.

Tiesa, netrukus keli žmonės atskirai pasakė nesuprantantys, dėl ko kilo toks triukšmas. Viena bendradarbė prisipažino pati kas mėnesį prisidedanti prie bendrų kelionių, nors vairuotoja jos paimti beveik nenusuka nuo kelio.

Tuomet supratau, kad tas mano jausmas „dabar visi laiko šykščiu“ buvo stipresnis už tikrąją padėtį. Garsiausiai kalbėjo keli žmonės. Kiti arba nesikišo, arba matė situaciją kitaip.

Sunkiausias buvo pokalbis su pačia kolege

Po kelių dienų paprašiau jos trumpam pasikalbėti be kitų.

Pasakiau, kad man nemalonu girdėti iškraipytą istoriją. Kad neprašiau atlyginti už praėjusius metus ir nenustačiau jokios skolos. Pasiūliau nedidelį prisidėjimą prie būsimų kelionių.

Ji atsakė jautusis įžeista.

– Galėjai iš karto pasakyti, kad tau problema.

Su šita dalimi teko sutikti. Turėjau anksčiau pasakyti, kad negaliu kasdien laukti ir nuolat derinti savo planų. Bet tai nekeičia fakto, kad apie sąlygas galėjau prabilti ir po dvejų metų.

Pasakiau jai tiesiai:

– Aš anksčiau nieko neprašiau, nes taip norėjau. Dabar noriu kitokio susitarimo. Jeigu tau jis netinka, galime nebevažiuoti kartu.

Ji linktelėjo. Susitarti dėl pinigų taip ir nepavyko.

Dabar važiuoju tiesiai į darbą

Praėjo kelios savaitės. Pirmomis dienomis net keistai jausdavausi pravažiuodamas sankryžą, kur anksčiau sukdavau jos namų link. Atrodydavo, kad kažką pamiršau.

Dabar ryte išvažiuoju tada, kada patogu man. Po darbo galiu iš karto važiuoti pasiimti vaiko ar užsukti į parduotuvę. Su kolege bendraujame darbo klausimais, tačiau ankstesnio lengvumo nebeliko.

Nesidžiaugiu, kad viskas taip baigėsi. Būčiau mieliau toliau važiavęs kartu ir kartą per savaitę gavęs tuos penkis eurus be jokio nepatogumo.

Praėjusią savaitę ji prie kavos aparato pasakė, kad autobusais grįžti užtrunka beveik valandą.

Atsakiau, kad suprantu, ir palinkėjau ramaus vakaro. Tada pasiėmiau puodelį ir grįžau prie darbo. Pirmą kartą nepuoliau siūlytis jos parvežti.