Mugėje pardaviau rankdarbių už 740 eurų ir džiaugiausi, tačiau ne ilgai. Suskaičiavus išlaidas bei mokesčius, man liko 350

740 eurų. Po mugės ši suma man atrodė labai graži. Pardaviau savo rankdarbius, žmonės juos pirko, mano darbas buvo reikalingas. Kurį laiką norėjosi tuo tiesiog pasidžiaugti. Tik vėliau, atėmusi visas išlaidas ir mokesčius, pamačiau, kad man lieka 350 eurų.

Iš pradžių galvoje sukosi būtent tie 740. Juk tiek pardaviau. Lengva mintyse visą sumą iškart pavadinti uždarbiu, ypač kai pati gamini, ruošiesi ir nežinai, ar žmonės apskritai ką nors nupirks.

Pardavimai suteikia ne tik pinigų. Jie patvirtina, kad tavo darbas kažkam patiko tiek, jog žmogus nusprendė už jį sumokėti. Man tai svarbu. Rankdarbis nėra vien daiktas, kurį padėjau parduoti. Aš žinau, kiek dėmesio jam skyriau, todėl ir džiaugsmas pardavus būna labai asmeniškas.

Tačiau prie išlaidų vis tiek reikėjo grįžti.

Išlaidas žinojau, bet bendrą jų sumą pajutau tik pabaigoje

Nė viena atskira išlaida savaime neatrodo tokia didelė kaip visos kartu. Kol ruošiesi, kiekviena turi paaiškinimą: šito reikia, be ano neišeis, už tai taip pat reikės sumokėti. Tuo metu galvoji apie būsimus pardavimus ir tikiesi, kad viskas pasidengs.

Po mugės tas išlaidas reikėjo sudėti. Tada iš pardavimų sumos atimti ir mokesčius.

740 eurų sumažėjo iki 350.

Vadinasi, išlaidos ir mokesčiai kartu sudarė 390 eurų. Daugiau nei pusę to, už kiek pardaviau.

Būtent čia ir pasikeitė mano nuotaika. 350 eurų man tebėra reikšmingi pinigai. Džiaugiuosi, kad jų liko. Tačiau teko atsisveikinti su tuo pirmu, labai maloniu jausmu, jog uždirbau 740.

Norėjosi truputį pabūti tame džiaugsme ilgiau. Dar nepereiti prie atėmimo, dar neskaičiuoti, dar nepamatyti mažesnio skaičiaus. Bet jeigu noriu suprasti, kaip man sekasi, negaliu sustoti ties ta suma, kuri gražiausiai atrodo.

Likusius 350 eurų pradėjau vertinti kartu su savo darbu

Kai jau žinojau galutinę sumą, mintys grįžo prie pačių rankdarbių. Prie to, ką reikėjo padaryti iki pardavimo. Kiekvienas gaminys pirmiausia turėjo būti sukurtas, užbaigtas, paruoštas žmogui, kuris jį pasirinks.

Savo darbo laiką lengva priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Pati darau, pati ir žinau, kiek man tai trunka. Tačiau pamačiusi, kiek pinigų liko, pradėjau kitaip apie jį galvoti.

Ar vertindama savo rankdarbius pakankamai įvertinu ir save? Ar nenoriu taip stipriai parduoti, kad svarbiausia tampa pirkėjui patraukli kaina, o mano laikas lieka kažkur už skaičiavimo ribų?

Šie klausimai nemalonūs. Kurdama noriu galvoti apie patį darbą, apie tai, kaip jis atrodys ir kam patiks. Kainą užrašyti kartais sunkiau nei pagaminti. Atrodo, kad ją pakėlus žmogus nusisuks, o sumažinus galbūt nupirks.

Tik po pardavimo jau nebegaliu susigrąžinti dalies savo laiko ir pridėti jos prie likusių pinigų.

Džiaugsmas niekur nedingo, tik dabar žinau, kiek jis kainavo

Nenoriu savo mugės prisiminti kaip nusivylimo. Pardaviau rankdarbių už 740 eurų. Tai įvyko, ir man dėl to smagu. Žmonės pasirinko mano darbą, o po išlaidų ir mokesčių liko 350 eurų.

Tiesiog dabar šias sumas vadinu skirtingais vardais.

740 eurų – mano pardavimai. 350 eurų – tai, kas liko man.

Tas skirtumas privertė sustoti. Supratau, kad galiu nuoširdžiai džiaugtis pirkėjais ir kartu rimtai vertinti savo išlaidas. Galiu mėgti rankdarbius ir norėti, kad mano darbas būtų apmokėtas. Man nereikia gėdytis dėl to, kad skaičiuoju.

Po mugės pirmiausia norėjosi pasakyti: pardaviau už 740 eurų. Dabar prie šio sakinio pridėčiau ir kitą dalį – atėmus visas išlaidas bei mokesčius, man liko 350. Abu skaičiai priklauso tai pačiai dienai. Tik antrasis daug tiksliau pasako, su kuo iš jos išėjau.