Valstybiniame darželyje vietos negavome: 390 eurų mokestis privertė skaičiuoti, kiek man iš tiesų lieka iš algos

Apie grįžimą į darbą galvojau su palengvėjimu. Norėjosi vėl turėti savo dienotvarkę, kolegų, atlyginimą. Įsivaizdavau, kad bus nelengva viską suderinti, bet bent jau finansiškai atsikvėpsime. Paskui negavome vietos valstybiniame darželyje, o prie mūsų planų atsirado nauja eilutė: 390 eurų per mėnesį.

Iš pradžių dar bandžiau į ją žiūrėti ramiai. Privatus darželis, vadinasi, daugiau išlaidų. Nepatogu, bet gal išsiversime. Juk jeigu dirbsiu, bus ir mano atlyginimas. Negi dabar dėl vienos kliūties viską atidėsiu?

Taip galvojau, kol nepradėjau skaičiuoti.

Darželio mokestį iš savo algos atėmiau pirmiausia. Tada pridėjau kelią į darbą. Pažiūrėjau į likutį, grįžau prie pradinių skaičių ir dar kartą patikrinau. Klaidos nebuvo. Tiesiog man labai nepatiko rezultatas.

Tiek pastangų, tiek derinimo, visa darbo diena ir kelionė – o suma, kuri iš tikrųjų papildytų mūsų šeimos biudžetą, visai ne tokia, kokią įsivaizdavau.

Labiausiai laukiau paprasto jausmo: vėl uždirbu

Niekada negalvojau, kad darbas man bus vien atlyginimas. Pasiilgau ir kitų dalykų. Įprastų pokalbių, užduočių, kurias gali padaryti nuo pradžios iki pabaigos. To jausmo, kai kažkas priklauso nuo tavo žinių ir patirties.

Bet pinigai irgi svarbūs. Būtų nesąžininga apsimesti, kad galėčiau dirbti vien dėl bendravimo ar savęs realizavimo. Norėjau, kad mano grįžimas palengvintų kasdienybę. Kad galėtume ramiau susimokėti sąskaitas, kažką atsidėti, rečiau stabtelėti prieš paprastą pirkinį.

Todėl labiausiai ir skaudėjo pažiūrėjus į tą likutį. Aš dar net nepradėjau svarstyti, ką galėsime sau leisti iš mano algos, o didelė jos dalis jau buvo paskirstyta.

Vis bandžiau sau pasakyti, kad gal pernelyg sureikšminu. Žmonės kažkaip susitvarko, augina vaikus ir dirba. Tik tas „kažkaip“ mūsų skaičiavime labai aiškiai kainuoja 390 eurų. Dar prieš man nuvažiuojant į darbą.

Apie privatų darželį svajonių nekūrėme

Jeigu būtume patys nusprendę, kad norime būtent privataus darželio, gal į jo kainą žiūrėčiau kitaip. Palyginčiau galimybes, nuspręsčiau, ką dėl to atidedame, ir žinočiau, kad taip pasirinkome.

Dabar viskas prasidėjo nuo negautos vietos.

Vaiko priežiūros vis tiek reikia. Mano noras dirbti niekur nedingo. Šeimos išlaidos irgi nelaukia, kol atsiras patogesnis sprendimas. Todėl tas privatus darželis tapo labai praktišku klausimu: ar galime už jį mokėti ir kiek tuomet lieka prasmės mano atlyginime?

Man net pačiai nejauku taip parašyti. Atrodo, lyg skaičiuočiau, kiek kainuoja vaikas. Nors sėdžiu ir bandau suprasti visai ką kita – kaip mums abiem turėti savo kasdienybę ir vakarais grįžti namo nesijaučiant, kad dar viena diena vos išlaikė save.

Nenoriu pykti ant privataus darželio dėl jo kainos. Suprantu, kad ten taip pat dirba žmonės ir reikia išlaikyti patalpas. Bet nuo šio supratimo mano algos likutis nepadidėja.

Kelias į darbą staiga pasidarė labai svarbus

Anksčiau, galvodama apie darbą, kelią vertinau daugiausia pagal laiką. Ar spėsiu? Kada reikės išvažiuoti? Kaip suderinsime rytą?

Dabar prie kiekvieno tokio klausimo prisideda pinigai. Kelionė nėra nemokama, o jos išlaidas tenka padengti iš tos pačios algos, iš kurios jau atėmiau darželio mokestį.

Ir tada imu skaičiuoti nebe mėnesiais, o savo dienomis. Kiek jų praleisiu darbe? Kiek laiko sugaišiu kelyje? Kiek jėgų liks vakare? Ką už tai gaus mūsų šeima?

Labiausiai nenoriu, kad visa tai virstų nuolatiniu apmaudu. Kad rytais skubėčiau, vakarais jausčiausi pavargusi ir dar pykčiau ant savęs, jog finansinis rezultatas toks kuklus. Nenoriu kiekvienos sunkesnės dienos pabaigti mintimi, kad galėjau tiesiog likti namuose.

Bet negaliu sau uždrausti apie tai galvoti. Ypač kai skaičiai guli prieš akis.

Likti namuose irgi nebūtų lengvas sprendimas

Žinau, kad perskaičius mano skaičiavimą lengviausia būtų pasiūlyti kol kas nedirbti. Tik aš pati tokio atsakymo negaliu priimti lengvai.

Man svarbu turėti savo pajamas. Noriu išlikti darbo rinkoje, mokytis, neprarasti pasitikėjimo tuo, ką moku. Nenoriu po kurio laiko suprasti, kad grįžti tapo dar sunkiau, nes vis laukiau patogesnių aplinkybių.

Todėl ir sukuosi tarp dviejų minčių. Vieną akimirką sakau sau, kad reikia grįžti, susidėliosime, pradžia visuomet sunkesnė. Kitą vėl prisimenu darželio mokestį ir kelią. Tuomet jau norisi klausti, kiek dar turime prisitaikyti, kad mano darbas apsimokėtų bent man pačiai.

Aiškaus atsakymo kol kas neturiu. Turiu norą dirbti ir skaičiavimą, kuris tą norą gerokai atvėsino.

Keisčiausia, kad laukiau galimybės vėl parsinešti namo atlyginimą. O dabar pirmiausia tenka suskaičiuoti, kiek jo turėsiu išleisti, kad apskritai galėčiau jį uždirbti.