Tyrimo turėjau laukti keturis mėnesius. Privačiai jį atliko per dvi dienas už 180 eurų

Kai gydytojas pasakė, kad tyrimo teks laukti keturis mėnesius, pirmiausia pagalvojau, jog ne taip išgirdau. Paskui jau skaičiavau laiką. Keturis mėnesius reikės gyventi su klausimu, dėl kurio ir atėjau. Privačiai tą patį tyrimą galėjau atlikti po dviejų dienų. Kaina – 180 eurų.

Išeidama iš gydytojo dar bandžiau galvoti praktiškai. Reikia užsiregistruoti, pasižymėti datą, nepamiršti dokumentų. Tokie paprasti veiksmai padeda, kai nesinori iš karto sustoti prie to, kas nemalonu.

Tačiau laukimo laikas niekur nedingo. Jis buvo visai šalia tyrimo pavadinimo, kurį dabar jau reikėjo įsiminti.

Gydytojas paskyrė tyrimą, vadinasi, jis turėjo savo paskirtį. Aš nenorėjau pati aiškintis, ką reiškia kiekvienas pojūtis, ir nenorėjau prisigalvoti blogiausio. Dėl to juk ir kreipiausi – kad būtų aiškiau.

Tik aiškumas buvo nukeltas keturiems mėnesiams.

Laukti reikėjo ilgiau, nei buvau pasiruošusi išgirsti

Namuose dar kartą grįžau prie viso pokalbio. Bandžiau prisiminti, ar ko nors nepaklausiau, ar viską supratau teisingai. Tokiose situacijose klausimai dažnai ateina vėliau, kai jau esi uždariusi kabineto duris.

Keturi mėnesiai iki atostogų ar šeimos šventės gali praeiti nepastebimai. Tiesiog gyveni, dirbi, planuoji. Tačiau laukimas, susijęs su sveikata, įsitaiso kitaip. Žinai, kad laukia konkretus dalykas, ir vis mintimis prie jo sugrįžti.

Nenorėjau šio laukimo paversti kasdieniu nerimu. Supratau, kad vien ilga eilė dar nieko nepasako apie mano būklę. Tačiau nuo to nepasidarė lengviau priimti mintį, kad tiek laiko liksiu be atsakymo, kuriam gauti ir reikalingas tyrimas.

Pradėjau ieškoti kitos galimybės. Iš pradžių tiesiog norėjau sužinoti, ar tas pats tyrimas kitur atliekamas greičiau. Dar nebuvau nusprendusi mokėti. Atrodė, kad pirmiausia reikia bent suprasti pasirinkimą, o paskui jau žiūrėti, ką su juo daryti.

Privačiai galėjo priimti po dviejų dienų.

Kai išgirdau kainą, sustojau. 180 eurų. Tą sumą reikėjo įvertinti iš karto, kartu su labai trumpu laukimo laiku. Staiga ilga, iš pirmo žvilgsnio nepajudinama eilė virto sprendimu, kurį turėjau priimti pati.

Labiausiai dvejojau dėl to, kad galėjau sau leisti sumokėti

Būtų paprasta pasakyti, kad sveikata svarbiausia ir dėl jos nereikia skaičiuoti. Tačiau pinigai iš šeimos biudžeto niekur neatsiranda savaime. Net kai gali sumokėti, vis tiek žinai, kad šios sumos nebeliks kitoms išlaidoms.

180 eurų man buvo pakankamai daug, kad prieš registruodamasi pagalvočiau. Pabandžiau įvertinti, ar negalėčiau tiesiog sulaukti paskirto laiko. Juk eilėje laukia žmonės. Kodėl aš taip sunkiai priimu tai, kas jiems galbūt irgi yra vienintelė galimybė?

Tada pajutau, kad imu save įkalbinėti iš abiejų pusių. Vieną akimirką atrodė, kad mokėti reikėtų nedvejojant. Kitą – kad galbūt per daug nerimauju ir išleidžiu pinigus tam, ko galėčiau palaukti.

Vis dėlto nusprendžiau registruotis privačiai. Mane įtikino galimybė tyrimą atlikti greičiau ir tęsti tai, dėl ko buvau kreipusis į gydytoją. Nenorėjau keturių mėnesių nuolat grįžti prie to paties svarstymo, ar verta buvo ieškoti ankstesnio laiko.

Užsiregistravusi pajutau palengvėjimą. Kartu buvo ir keistas nejaukumas. Mano problema neišsisprendė nuo vieno skambučio, tačiau jos dalį jau galėjau pajudinti sumokėjusi. Tas skirtumas tarp dviejų terminų buvo toks didelis, kad sunku buvo apie jį negalvoti.

Neįtikėtinai ilgos eilės pas gydytojus

Po dviejų dienų tyrimas jau buvo atliktas

Atėjus sutartam laikui, visa situacija pasidarė labai konkreti. Nebereikėjo galvoti apie mėnesius ir bandyti įsivaizduoti, kaip jausiuosi jų laukdama. Buvau užsiregistravusi, atvykau ir atlikau tyrimą.

Būtent šis paprastumas mane ir nustebino. Tiek minčių, tiek dvejonių dėl pinigų, o dabar viena proceso dalis jau buvo užbaigta. Tai, kas man atrodė tolima ir sunkiai pasiekiama, įvyko per dvi dienas.

Nenoriu šios istorijos paversti pažadu, kad greitesnis tyrimas savaime suteikia visus atsakymus. Tyrimą dar reikia vertinti pagal jo paskirtį, o mano apsilankymas privačiai nepakeitė viso rūpinimosi sveikata. Tačiau laukimo, dėl kurio taip ilgai svarsčiau, nebeliko.

Sumokėjau 180 eurų.

Apie šią sumą po tyrimo galvojau kitaip nei prieš jį. Prieš registraciją ji buvo išlaida, kurią reikėjo pateisinti. Po apsilankymo ji tapo jau priimto sprendimo kaina. Nebebuvo prasmės iš naujo save klausinėti, ar turėjau mokėti. Tuo metu man svarbiausia buvo tai, kad tyrimas atliktas.

Tik palengvėjimas nepanaikino klausimo, kodėl pasirinkimai taip smarkiai skyrėsi.

Nenoriu kaltinti žmogaus, kuris pasakė apie eilę

Gydytojas įvardijo laukimo laiką. Iš mano patirties nebūtų teisinga spręsti, kad jis galėjo tą eilę paprasčiausiai panaikinti ar kad ją sukūrė pats. Aš nežinau visų aplinkybių, nuo kurių priklauso tyrimų prieinamumas.

Todėl mano pyktis ar nusivylimas neturi vieno žmogaus veido. Man sunku dėl pačios situacijos: kreipiesi, gauni paskyrimą, o paskui turi apsispręsti, ar lauksi mėnesius, ar ieškosi pinigų greitesniam keliui.

Šįkart galėjau pasirinkti mokamą tyrimą. Tai svarbu pripažinti. Jeigu būčiau negalėjusi skirti 180 eurų, mano sprendimas būtų atrodęs visai kitaip. Galimybė sumokėti leido sutrumpinti laukimą, tačiau pats tyrimo poreikis nuo mano biudžeto nepriklausė.

Dėl to man neužtenka pasakyti, kad viskas baigėsi gerai, nes radau vietą kitur. Asmeniškai išsprendžiau vieną klausimą, tačiau labai aiškiai pajutau, kiek daug tokioje situacijoje reiškia turėti laisvų pinigų.

Anksčiau apie tai galėdavau kalbėti gana abstrakčiai. Dabar prisimenu konkrečius skaičius ir savo dvejonę prieš patvirtinant registraciją.

Dabar suprantu, kodėl žmonės taip sunkiai priima žodį „palaukite“

Laukti kartais tenka. Ne viską galima atlikti tą pačią dieną, ir aš to nesitikiu. Tačiau keturi mėnesiai žmogui, kuris nori išsiaiškinti savo sveikatos klausimą, nėra vien įrašas kalendoriuje.

Per tą laiką gyvenimas, žinoma, nesustoja. Reikia dirbti, rūpintis namais, kalbėtis apie įprastus dalykus. Tik kažkur mintyse lieka nebaigtas reikalas. Bent man buvo sunku nuo jo atsitraukti net trumpam žinant, kad atsakymo dar reikės ilgai laukti.

Šioje istorijoje turiu ir už ką padėkoti: galėjau gauti reikalingą tyrimą greičiau. Tačiau norėčiau, kad toks sprendimas nesukeltų tiek vidinių derybų. Kad galėčiau apie sveikatą galvoti ramiau, nebandydama pirmiausia įvertinti, kiek kainuos nelaukti.

Mano atveju tas pasirinkimas kainavo 180 eurų. Tyrimą atliko per dvi dienas. Iki šiol prisimenu, kaip skirtingai jaučiausi išgirdusi pirmą terminą ir gavusi antrą.

Prieš tą apsilankymą turėjau klausimą apie savo sveikatą. Po jo liko dar vienas – ką būčiau dariusi, jeigu tų 180 eurų nebūčiau turėjusi?