Šeimos gydytoja registruoja tik po trijų savaičių, o privačiai priima rytoj už 50 eurų: žmones siutina ne kaina, o jausmas, kad esi paliktas laukti

Viskas prasideda labai paprastai. Ne nuo didelės ligos, ne nuo greitosios pagalbos, ne nuo dramatikos. Tiesiog kelias dienas maudžia šoną, spaudžia galvą, užsitęsė kosulys arba kraujo tyrimas rodo kažką, ko pats nesupranti. Tada imi telefoną, skambini į polikliniką ir bandai užsiregistruoti pas savo šeimos gydytoją. Atsiliepia registratūra, patikrina laikus ir ramiai pasako: artimiausias vizitas – po trijų savaičių.

Tą akimirką dar bandai išlikti mandagus. Klausi, gal yra kitas laikas, gal atsilaisvins, gal galima nuotoliniu būdu, gal pas kitą gydytoją. Atsakymas dažnai panašus: vietų nėra, stebėkite sistemą, skambinkite rytoj, jei blogės – kreipkitės skubios pagalbos.

Ir tada, beveik tuo pačiu metu, pamatai privačios klinikos pasiūlymą. Ta pati specialybė. Kartais net tas pats gydytojas. Rytoj. 50 eurų.

Čia ir prasideda pyktis.

Žmogus pyksta ne todėl, kad gydytojas nori uždirbti

Labai lengva šią temą paversti pykčiu ant gydytojų. Bet dažniausiai žmogus pyksta ne ant konkretaus mediko. Dauguma supranta, kad gydytojai irgi dirba pervargę, turi pilnus grafikus, kalnus dokumentų, skambučius, elektronines žinutes, tyrimų atsakymus, siuntimus ir pacientus, kurie ateina ne su viena problema, o su penkiomis iš karto.

Žmones labiausiai žeidžia pats kontrastas. Valstybinėje sistemoje, už kurią moki mokesčius, lauki tris savaites. Privačiai – rytoj, tik susimokėk. Ir tada natūraliai kyla klausimas: tai ar sveikata tapo paslauga tiems, kurie gali greičiau išsitraukti kortelę?

50 eurų vienam žmogui gal ir nėra pasaulio pabaiga. Kitam tai savaitės maistas. Trečiam – vaiko būrelis. Ketvirtam – pusė vaistų mėnesiui. O jei reikia ne vieno vizito, o tyrimų, echoskopijos, specialisto konsultacijos, pakartotinio apsilankymo, suma labai greitai tampa nebe 50 eurų.

Tada žmogus pradeda skaičiuoti ne tik pinigus, bet ir savo baimę. Kiek verta ramybė? Kiek kainuoja nežinoti, kas tau yra? Kiek dienų galima laukti, kai kiekvieną vakarą eini miegoti su mintimi: „O jeigu čia rimta?“

Laukimas sveikatoje nėra toks pats kaip laukimas eilėje prie kasos

Kai eilėje parduotuvėje reikia palaukti dešimt minučių, susierzini ir pamiršti. Kai autoservise pasako, kad priims kitą savaitę, kažkaip išsisuki. Bet kai kalba eina apie sveikatą, laukimas turi visai kitą svorį. Jis sėdi galvoje nuo ryto iki vakaro.

Žmogus pradeda stebėti kiekvieną simptomą. Jei skauda mažiau – nurimsta. Jei vėl suspaudžia – jau googlina, jau klausia draugų, jau skaito forumus, jau pats sau nustatinėja diagnozes. Per tris savaites galima prisigalvoti visko. Ir net jei vėliau paaiškėja, kad nieko rimto nebuvo, tas laukimo laikas vis tiek buvo tikras.

Ypač sunku vyresniems žmonėms. Jie ne visada moka naudotis registracijos sistemomis, ne visada turi kas padeda, ne visada drįsta skambinti kelis kartus. Dažnas dar ir bijo „trukdyti“. Sako: „Gal pakentėsiu.“ O paskui tas „pakentėsiu“ virsta uždelsta problema.

Privati medicina tampa ne pasirinkimu, o avariniu išėjimu

Privačios klinikos savaime nėra blogis. Jos reikalingos, jos nuima dalį krūvio, jos suteikia žmonėms pasirinkimą. Problema prasideda tada, kai privatus vizitas tampa ne patogesniu variantu, o vieninteliu realiu keliu greitai patekti pas gydytoją.

Tada žmogus nebepasirenka. Jis tiesiog pasiduoda. Sumoka tuos 50 eurų ne todėl, kad nori gražesnio kabineto ar kavos laukiamajame. Sumoka, nes bijo laukti. Nes reikia siuntimo. Nes reikia recepto. Nes darbe negali tris savaites vaikščioti su neaiškia savijauta. Nes vaikui blogėja. Nes galvoje sukasi mintis, kad sveikata negali laukti grafiko.

Ir čia atsiranda labai skaudus dviejų greičių jausmas. Vieni laukia. Kiti moka. Vieni bando prisiskambinti į registratūrą. Kiti rytoj sėdi kabinete. Vieni ramina save, kad „gal nieko tokio“, kiti perka ramybę už pinigus.

Ką žmogus gali daryti, kai vizitas tik po trijų savaičių?

Pirmiausia svarbu neapsimesti, kad viskas gerai, jei iš tikrųjų neramu. Jei simptomai stiprūs, staigūs ar blogėjantys, nereikia laukti suplanuoto vizito vien dėl to, kad „tokia sistema“. Tokiais atvejais reikia kreiptis skubios pagalbos, o esant pavojingiems simptomams – kviesti greitąją. Čia jau ne mandagumo klausimas, o sveikata.

Jei situacija nėra skubi, bet laukti vis tiek sunku, verta klausti dėl kitų galimybių: ar gali priimti kitas šeimos gydytojas, ar įmanoma nuotolinė konsultacija, ar yra slaugytojo konsultacija, ar galima užsirašyti į laukiančiųjų sąrašą, ar kasdien atsiranda atsilaisvinusių laikų. Kartais vietos atsiranda ryte, kai kiti pacientai atšaukia vizitus. Tai vargina, bet kartais suveikia.

Dar viena klaida – laukti tyliai. Jei būklė keičiasi, reikia skambinti vėl ir sakyti aiškiai, kas vyksta. Ne „truputį blogai“, o konkrečiai: kiek dienų tęsiasi simptomai, ar yra temperatūra, skausmas, dusulys, silpnumas, kraujavimas, spaudimas krūtinėje, kiti nerimą keliantys požymiai. Kuo aiškiau žmogus pasako situaciją, tuo lengviau įvertinti, ar jam tikrai galima laukti.

Bet visa atsakomybė negali būti užkrauta pacientui

Vis dėlto nereikėtų visko suversti pačiam žmogui. Taip, pacientas turi rūpintis savimi, registruotis, stebėti simptomus, neignoruoti blogėjimo. Bet sistema neturėtų būti tokia, kad žmogus jaustųsi kaltas vien dėl to, jog susirgo ne pagal grafiką.

Šeimos medicina turėtų būti pirmas saugus kontaktas, o ne loterija. Kai žmogus pas šeimos gydytoją patenka po trijų savaičių, jis ima ieškoti kitų kelių: privačiai, per pažįstamus, per skubią pagalbą, per internetą, per vaistinę. Dalis tų kelių brangūs, dalis apkrauna ligonines, dalis tiesiog pavojingi, nes žmogus pradeda gydytis pats.

Todėl ši tema skaudi ne tik dėl 50 eurų. Ji apie pasitikėjimą. Apie jausmą, kad kai tau blogai, sistema tave priims laiku. Ne po mėnesio. Ne tada, kai jau pats išsigąsi. Ne tik tada, kai gali susimokėti.

Žmonėms reikia ne stebuklų, o žmogiško atsakymo

Kartais žmogui net nereikia ilgos konsultacijos. Kartais reikia, kad kažkas peržiūrėtų tyrimą, pratęstų vaistus, nuramintų, pasakytų, ar verta skubėti, ar galima palaukti. Bet kai to kontakto nėra, nerimas išauga dvigubai.

Todėl labiausiai žmones žeidžia ne vien eilės. Žeidžia jausmas, kad esi paliktas su savo klausimu vienas. Kad turi pats nuspręsti, ar tavo skausmas pakankamai rimtas. Kad turi pats pasirinkti, ar laukti, ar mokėti. Kad sveikata tampa nebe bendru rūpesčiu, o asmeniniu finansiniu sprendimu.

Ir tada tas sakinys „šeimos gydytoja registruoja tik po trijų savaičių, o privačiai priima rytoj už 50 eurų“ tampa ne tik apie vieną vizitą. Jis tampa apie visą mūsų kasdienybę. Apie žmones, kurie moka mokesčius, bet susirgę vis tiek atsidaro piniginę. Apie gydytojus, kurie dirba per daug. Apie sistemą, kuri formaliai egzistuoja, bet ne visada pasiekia žmogų tada, kai labiausiai reikia.

Kol taip bus, kiekvienas toks skambutis į registratūrą skambės ne kaip paprastas vizito derinimas, o kaip mažas išbandymas: kiek dar gali laukti žmogus, kuriam skauda?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!