Akinius užsisakiau internetu už 39 eurus, nes optikoje prašė 280. Pusę metų nesupratau, kad kalti būtent pigūs akiniai

Pirmą kartą rimtai suabejojau savo akiniais tada, kai pirmadienio rytą biure dar iki kavos pertraukos pradėjo spausti smilkinius. Man 42-eji, dirbu buhalterinės apskaitos įmonėje Kaune, didžiąją dienos dalį žiūriu į du monitorius, o vakarais dar neretai atsakau į laiškus nuo virtuvės stalo. Su žmona auginame du vaikus, tad namų išlaidas skaičiuojame paprastai: kur galima, ten pataupom. Kai optikoje už akinius pasakė apie 280 eurų, išėjau su mintimi, kad mane tiesiog mėgina įkalbėti imti brangesnį variantą.

Internete radau akinius už 39 eurus, suvedžiau turimus duomenis, pasirinkau juodus rėmelius ir po kelių savaičių siuntą pasiėmiau iš paštomato prie prekybos centro. Iš pradžių buvau visai patenkintas: rėmeliai atrodė tvarkingai, tekstą mačiau, o sutaupytus pinigus mintyse jau dalinau vaikų batams ir savaitgalio pirkiniams. Tada atrodė, kad optikoje moki už gražias lentynas, konsultanto laiką ir vardą ant dėklo. Nesusimąsčiau, kad skirtumas gali išlįsti ne pasiėmus siuntą, o po kelių mėnesių kasdienio nešiojimo.

Pirmomis savaitėmis atrodė, kad aplenkiau sistemą

Mano seni akiniai jau buvo subraižyti, viena kojelė vis slysdavo nuo ausies, o vakarais ekranas atrodydavo lyg apsitraukęs rūku. Naujuosius užsidėjau automobilyje, stovėjimo aikštelėje prie paštomato. Buvo šalta, telefonas kišenėje ledinis, pirštai sustingę, bet pagalvojau: už tokią kainą visai gerai. Grįžęs namo žmonai pasakiau, kad optikoje man bandė parduoti iš esmės tą patį beveik septynis kartus brangiau.

Ji sureagavo ramiau, nei tikėjausi. – Jeigu gerai matai ir nespaudžia, tai gal gerai, – pasakė dėdama lėkštes į indaplovę. Man toks atsakymas tiko. Jau buvau nusprendęs, kad pasielgiau praktiškai ir nepasidaviau gražioms kalboms. Pirmą mėnesį akinius nešiojau visur: darbe, vairuodamas, parduotuvėje skaitydamas smulkų tekstą ant etikečių. Tik rėmeliai kiek slysdavo nuo nosies, bet vis pasistumdavau juos smiliumi ir tiek.

Paskui ėmiau pastebėti, kad vakarais dažniau nusiimu akinius ir patrinu akis. Kaltinau ekranus, sausą orą biure, prastesnį miegą, vaikus, kurie iki vėlumos aiškinasi, kas pirmas eis į dušą. Kartais raidės dokumente būdavo aiškios, bet eilutės kažkaip plaukdavo, ypač dienos pabaigoje. Vis dėlto neatrodė, kad čia gali būti akiniai. Su jais juk mačiau geriau negu be jų.

Nuovargį nurašiau darbui ir amžiui

Rudenį darbe prasidėjo intensyvesnis laikas, namuose irgi nieko naujo, tik visko prisikaupė: šildymo sąskaita ant šaldytuvo, sūnaus būrelio mokestis, automobilio padangų keitimas. Grįždavau su purvinais batais, kuprinę numesdavau ant kėdės ir dar valandai prisėsdavau prie nešiojamojo kompiuterio. Po tokio vakaro galvos skausmas atrodė beveik savaime suprantamas. Sakiau sau, kad 42-eji nėra 22-eji ir nieko čia ypatingo.

Blogiausias buvo ne pats skausmas, o tas keistas susierzinimas. Perskaitydavau vieną laiško eilutę du ar tris kartus, paskui pykdavau, kad lėtai dirbu. Vairuodamas sutemus pradėjau vengti ilgesnių maršrutų: šviesos erzindavo, o po pusvalandžio norėdavosi sustoti. Žmonai sakiau, kad tiesiog nemėgstu rudens tamsos, nors anksčiau dėl jos nebūdavo jokių bėdų.

Vieną vakarą ji pastebėjo, kad žiūrėdamas televizorių vis pakreipiu galvą į vieną pusę. – Tu ne televizorių žiūri, o su akiniais kovoji, – pasakė. Man tas komentaras nepatiko. Atrodė, ji vėl prisiminė tuos 280 eurų. Atsikirtau, kad visi pavargsta ir nereikia iš kiekvieno galvos skausmo daryti problemos. Vėliau atsiprašiau, bet dar kelias savaites nieko nedariau.

Vienas palyginimas biure sugadino mano ramybę

Lūžis įvyko visai paprastai. Kolega Darius prie mano stalo tikrino suvestinę ir paklausė, kodėl vis atitraukiu galvą nuo ekrano. Pasakiau, kad nauji akiniai turbūt ne visai patogūs, bet užtat kainavo juokingai mažai. Jis paprašė juos užsidėti minutei, paskui pasakė, kad rėmeliai jam atrodo truputį kreivi ir kad vienas stiklas kitaip pagauna šviesą.

Aišku, iš pradžių pasijutau kvailai ir supykau. Pagalvojau, kad jis tiesiog nori pakomentuoti, nes pats, kiek žinau, viską perka žinomose vietose. Bet tą vakarą namuose išsitraukiau senus akinius ir pakaitomis pažiūrėjau į virtuvės spintelių rankenėles, kalendorių ant sienos, telefono ekraną. Seni buvo subraižyti, bet su jais vaizdas kažkodėl atrodė ramesnis.

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad maža kaina galėjo reikšti ne vien sutaupymą. Nežinau, ar bėda buvo duomenyse, pagaminime, rėmelių padėtyje, ar tiesiog mano akims tas variantas netiko. Bet šešis mėnesius visą diskomfortą buvau nurašęs sau. Tai buvo patogus paaiškinimas: daug dirbu, mažai miegu, senstu, tai ir skauda galvą.

Optikoje manęs niekas nebėdė dėl sprendimo

Kitą savaitę užsirašiau pasitikrinti regėjimą ir vėl nuėjau į optiką, iš kurios anksčiau buvau išėjęs piktas. Eiti nesinorėjo, nes tikėjausi pamokslo apie pirkimus internetu. Vietoj to darbuotoja ramiai paklausė, kiek laiko nešioju turimus akinius ir kada labiausiai pavargsta akys. Parodžiau rėmelius, papasakojau apie darbą prie ekranų, vairavimą sutemus ir tai, kad juos nuolat stumdau ant nosies.

Niekas nesakė, kad esu kvailys ar kad internete neįmanoma nusipirkti gerų akinių. Tiesiog paaiškino, kad svarbu ne vien tai, kas suvedama užsakant, bet ir kaip akiniai konkrečiam žmogui laikosi, kaip per juos matosi, kaip jautiesi po visos dienos. Išbandžiau kelis rėmelius, su jais kiek pasėdėjau, pažiūrėjau į tolimesnį užrašą, paskui į tekstą telefone. Šįkart neskubėjau rinktis vien pagal kainą ar pagal tai, kaip rėmelis atrodo mažoje nuotraukoje.

Galiausiai nauji akiniai kainavo mažiau nei pirmas pasiūlymas, nes pasirinkau paprastesnius rėmelius, bet vis tiek gerokai daugiau nei 39 eurus. Nemalonu buvo pripažinti, kad, bandydamas sutaupyti, galiausiai išleidau du kartus. Po kelių savaičių darbo dienos pabaigoje galvos taip nebespausdavo, o vakare vairuojant nebereikėdavo taip įtemptai žiūrėti į kelią. Didžiausias skirtumas buvo ne ryškesnis vaizdas, o tai, kad jo išlaikymas reikalaudavo mažiau pastangų.

Sutaupymas man dabar reiškia kiek kitaip

Aš vis dar nemanau, kad brangiausias daiktas automatiškai yra geriausias. Namuose lyginame kainas, perkame akcines prekes, naujo telefono neperku vien dėl to, kad pasirodė naujesnis modelis. Bet akiniai yra daiktas, kurį naudoji nuo ryto iki vakaro. Todėl vien nuotraukos, atsiliepimo ir mažos kainos ne visada užtenka. Taupymas nėra tas pats, kas pasirinkti pigiausią variantą.

Jei dabar reikėtų patarti žmogui, kuris svarsto panašiai, sakyčiau paprastai:

• neignoruoti nuolatinio nuovargio vien todėl, kad jis atrodo „normalus“;
• prieš perkant pagalvoti, kiek valandų per dieną daiktas bus naudojamas;
• pasitikrinti, ar rėmeliai patogiai laikosi, nespaudžia ir netrukdo įprastoje veikloje;
• nepriimti pastabos iš artimo žmogaus kaip priekaišto, net jei ji pasakoma ne pačiu geriausiu metu;
• nebijoti persigalvoti, kai pirmas sprendimas pasirodo netinkamas.

Seni pigieji akiniai vis dar guli stalčiuje prie baterijų ir nebereikalingų laidų – vis neprisiruošiu jų išmesti. Kartais juos pamatau ir prisimenu ne tuos 39 eurus, o pusę metų, kai buvau įsitikinęs, kad problema tiesiog mano nuovargis. O kaip pasielgtumėte jūs: rizikuotumėte sutaupyti daiktui, kurį naudojate kiekvieną dieną?