Visą gyvenimą pirkau pigiausius drabužius, o sulaukusi 50-ies nusipirkau brangų paltą ir tris dienas jaučiau kaltę

Prieš veidrodį parduotuvės kabinoje stovėjau su tamsiai mėlynu paltu ir pirmiausia pagalvojau ne apie tai, kaip atrodau, o kiek už jį išeitų maisto savaitei. Man penkiasdešimt, dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje Kaune, su vyru gyvename bute, o dukra studijuoja kitame mieste. Visą gyvenimą buvau iš tų, kurios pirmiausia žiūri į geltoną kainos lipduką, tik paskui – į dydį ir spalvą. Man atrodė normalu: drabužis turi šildyti, mažai glamžytis ir nekainuoti tiek, kad paskui pati sau priekaištaučiau.

Į tą parduotuvę užėjau visai neplanuotai. Po darbo laukiau autobuso, sušalau ir tiesiog įsmukau vidun. Tą rytą vilkėjau seną pilką paltą, kurio pamušalą prie pažasties buvau pati prasiuvusi, o viena saga laikėsi ant storesnio siūlo. Galvojau tik pasižvalgyti, gal per išpardavimą rasiu ką nors paprasto kitai žiemai. Išėjau su maišu rankoje, telefonu kišenėje ir labai keistu jausmu, lyg būčiau pasielgusi ne pagal save.

Senas paltas buvo ne tik senas, jis tapo mano įpročiu

Tą pilką paltą pirkau gal prieš devynerius metus prekybos centre, kai reikėjo greitai ir pigiai. Jis nuo pradžių nebuvo labai šiltas, todėl žiemą po juo vilkėdavau storą megztinį, rankinėje nešiodavausi pirštines. Vėliau pradėjo strigti užtrauktukas, prie apykaklės atsirado blizgesys, kurio nebenuimdavo nei namų priemonės, nei valykla. Vis dėlto kiekvieną rudenį sau kartodavau, kad dar vieną sezoną jis tikrai atlaikys.

Namuose nesame vargstantys, bet ir pinigais nesisvaidome. Vyras dirba techninės priežiūros darbus, o aš gerai žinau, kada reikės mokėti už šildymą, kada baigsis automobilio draudimas ir kiek maždaug kainuos dukros kelionė namo. Sąskaita už elektrą kartais kelias dienas praguli prisegta magnetuku prie šaldytuvo, kol prisėdu viską apmokėti. Man ramiau, kai pinigai turi paskirtį, o paltas ilgai atrodė toks pirkinys, kuris gali palaukti.

Mano mama irgi taip gyveno: sau pirkdavo tik tada, kai jau tikrai nebebūdavo kur dėtis. Vaikystėje girdėdavau, kad geri batai ar graži striukė nėra būtinybė, jeigu spintoje jau kažkas kabo. Todėl ir aš, net turėdama iš ko rinktis, dažniausiai ieškodavau pigiausio varianto. Kartais nusipirkdavau du megztinius vietoj vieno geresnio, paskui pykdavau, kad abu po kelių skalbimų apsiburbuliavo.

Kabykloje radau tai, ko paprastai net nebandau

Parduotuvėje prie paltų priėjo konsultantė ir paklausė, ar gali ką nors parodyti. Iš pradžių automatiškai atsakiau, kad tik žiūriu – nemėgstu, kai kas nors stovi šalia ir laukia, ką nuspręsiu. Bet ji nukėlė nuo kabyklos tą mėlyną paltą, pasakė, kad audinys tvirtesnis, o kirpimas tiktų ir prie kelnių, ir prie suknelės. Užsidėjau gal daugiau iš mandagumo.

Jis buvo sunkesnis, nei esu pratusi, bet pečiai gerai gulė, rankovės nebuvo per ilgos, o užsisegus nereikėjo nei traukti pilvo, nei tampyti sagų. Kabinoje mačiau tiesiog tvarkingai apsirengusią save. Tuo metu paskambino vyras, paklausė, ar jau važiuoju namo. Pasakiau: – Matavausi paltą, bet turbūt kvaila tiek leisti.

Jis iškart nepradėjo klausinėti apie kainą, ir tai mane net truputį suerzino. Tik pasakė: – Jeigu tau jis tikrai patinka, gal nereikia iš anksto savęs atkalbinėti. Dar kokias dešimt minučių vaikščiojau tarp lentynų, paėmiau į rankas pigesnį variantą, bet jo medžiaga pasirodė plona, sagos jau parduotuvėje klibėjo. Galiausiai grįžau prie mėlynojo ir sumokėjau. Pirštai prie kortelės terminalo buvo visai šalti.

Visą gyvenimą pirkau pigiausius drabužius, o sulaukusi 50-ies nusipirkau brangų paltą ir tris dienas jaučiau kaltęNuotrauka: Pexels / Anastasia Shuraeva

Grįžusi namo pirmiausia paslėpiau pirkinių maišą

Namuose paltą palikau prieškambaryje už kėdės, tarsi jis būtų ne mano. Vyras pjaustė daržoves vakarienei, prie durų ant grindų gulėjo jo purvini darbo batai, o aš jaučiausi taip, lyg turėčiau teisintis dėl kiekvieno išleisto euro. Kai pasakiau kainą, jis pakėlė antakius, bet ne todėl, kad pyktų. Paklausė, ar paltas šiltas ir ar patogu pakelti rankas.

Man pačiai nepatogu buvo visai dėl kitko. Pirmą vakarą galvojau apie artėjančias išlaidas, kitą dieną prisiminiau, kad dukrai reikės nusiųsti siuntinį su naminiu maistu, dar po dienos įsivaizdavau, kaip mama pasakytų, jog už tokią kainą galima rasti tris paltus. Kaltė nebuvo apie patį paltą, ji buvo apie seną taisyklę, kad sau galima tik tai, kas lieka nuo kitų. Nors tų pinigų iš nieko neatėmiau, viduje vis tiek buvo jausmas, kad per daug sau leidau.

Blogiausia, kad pirmas tris dienas jo net nenešiojau. Rytais vėl apsivilkdavau senąjį: lauke šlapdriba, autobuse ankšta, naują būtų gaila aptaškyti. Ketvirtą rytą vyras, pamatęs mane prie durų su pilku paltu, pasakė: – Tai kam tada jį pirkai, jeigu saugosi nuo gyvenimo? Supykau, nes nuskambėjo grubokai. Bet pataikė ten, kur reikėjo.

Pirmas rytas su nauju paltu nebuvo toks iškilmingas

Kitą dieną mėlyną paltą apsivilkau eidama į darbą. Lauke buvo šlapia, prie namo stovėjo neišvežtas konteineris, o ant šaligatvio teko apeiti balą, kad neįlipčiau iki kulkšnies. Biure niekas ypatingai nekreipė dėmesio, tik kolegė per pietus pasakė, kad man tinka spalva. Padėkojau ir pirmą kartą tą savaitę pagalvojau, kad gal nereikia tam pirkiniui suteikti tiek reikšmės.

Po kelių dienų supratau ir tai, kad brangesnis daiktas savaime nepadaro žmogaus nei protingesnio, nei geresnio. Paltas nepanaikino mano įpročio skaičiuoti akcijas, ir nenorėjau staiga pradėti pirkti visko, kas gražu vitrinoje. Bet jis priminė, kad taupumas ir nuolatinis savęs atidėliojimas nėra tas pats. Man reikėjo ne prabangos, o normalaus, patogaus drabužio, kurio nereikėtų gėdytis nusivilkus darbe.

Dukra, pamačiusi mane per vaizdo skambutį, paklausė, ar čia naujas paltas. Kai pasakiau, kad beveik buvau nusprendusi jį grąžinti, ji nusijuokė: juk aš jai pati vis kartoju nepirkti vienkartinių daiktų. Buvo truputį nejauku išgirsti savo patarimą grįžtant atgal. Vis tiek pasakiau, kad nereikia iš to daryti tradicijos kiekvieną mėnesį, o ji tik pavartė akis.

Ką sau leidžiu dabar, o ko dar mokausi

Nuo to pirkinio praėjo keli mėnesiai, ir kaltė jau nebegrįžta taip stipriai. Vis dar patikrinu, ar paltas neišteptas, vis dar kabinu jį atokiau nuo vyro darbo striukės, bet nebesaugau spintoje kokiai nors ypatingai dienai. Jis važiuoja su manimi autobusu, eina į parduotuvę, laukia prie poliklinikos ir prisirenka dulkių kaip bet kuris nešiojamas daiktas. Ant vienos rankovės jau pastebėjau mažą nubraukimą – matyt, neišvengsiu.

Man padėjo keli paprasti dalykai:

• prieš perkant paklausti savęs, ar daiktas bus naudojamas, o ne tik gražiai padėtas;
• nevertinti savo poreikių vien pagal tai, kiek dar galima pakentėti su senu daiktu;
• pasitarti su artimu žmogumi, bet neleisti jam nuspręsti už mane;
• nebausti savęs kelias dienas už sprendimą, kuris buvo apgalvotas.

Dar mokausi priimti, kad rūpintis savimi nebūtinai reiškia gyventi per plačiai. Kartais tai tiesiog reiškia nusipirkti daiktą, kuris tarnaus, ir leisti sau juo naudotis be slapstymosi. O kaip pasielgtumėte jūs: ar jums yra tekę po didesnio pirkinio jausti kaltę, nors galėjote sau jį leisti?