Paspirtuku pargriovė mano 80-metį tėtį ir nuvažiavo: ranka lūžo, o jaunuolis taip ir liko nesurastas

Telšiuose maždaug keturiolikos metų elektrinio paspirtuko vairuotojas užvažiavo ant šaligatvio, pargriovė mano 80-metį tėtį ir nesustojęs nuvažiavo. Tėčiui lūžo ranka. Iškviesta policija atvyko maždaug po valandos, tačiau jaunuolio nustatyti nepavyko – toje gatvėje nėra vaizdo kamerų.

Apie jo amžių galime spręsti tik iš išvaizdos – atrodė maždaug keturiolikos. Kas jis, kur gyvena ir kieno paspirtuku važiavo, nežinome. Tačiau mano tėčio amžius ir trauma yra tikri. Aštuoniasdešimties metų žmogus išėjo į gatvę savo reikalais ir grįžo su sulaužyta ranka. Jam nereikėjo eiti per važiuojamąją dalį ar netikėtai išbėgti prieš transporto priemonę. Jis buvo ant šaligatvio.

Labiausiai mane pykdo ne vien pats susidūrimas. Nelaimė gali nutikti, žmogus gali nesuvaldyti greičio ar neįvertinti atstumo. Tačiau po smūgio liko gulėti senas žmogus, o paspirtuko vairuotojas net nesustojo. Nežinojo, ar tėtis gali atsikelti, ar nesusižeidė galvos, ar jam reikia skubios pagalbos. Tiesiog nuvažiavo.

Tėtis nespėjo nei pasitraukti, nei pasiruošti kritimui

Iš tėčio pasakojimo supratau, kad viskas įvyko labai greitai. Paspirtukas užvažiavo ant šaligatvio, po susidūrimo tėtis prarado pusiausvyrą ir pargriuvo. Tokiame amžiuje net paprastas užkliuvimas gali baigtis rimtai, o čia buvo smūgis, kuriam jis nespėjo pasiruošti.

Klausydamas vis bandžiau suprasti, ar jaunuolis bent atsisuko. Ar pamatė, ką padarė? Tėtis galėjo pasakyti tik tai, kad jis nesustojo. Negalime žinoti, ką tas vaikas tuo metu galvojo – išsigando, panikavo ar tiesiog norėjo kuo greičiau pasišalinti. Bet nuo galimų paaiškinimų mano tėčiui neskauda mažiau.

Norėjosi sužinoti bent vieną konkrečią detalę, pagal kurią galėtume jį rasti. Tačiau iš pargriauto žmogaus negali tikėtis, kad jis įsimins veidą, drabužius, paspirtuko ženklą ir tikslią nuvažiavimo kryptį. Pirmiausia jis turi suprasti, kas jam atsitiko ir ar gali pakilti nuo žemės.

Lūžusi ranka aštuoniasdešimtmečiui pakeičia visą dieną

Galiausiai paaiškėjo, kad ranka lūžusi. Tą žinią sunku priimti kaip „pasisekė, kad ne blogiau“. Žinoma, galėjo baigtis dar sunkiau, tačiau ir tokia trauma mano tėčiui nėra trumpas nepatogumas.

Iki tol daugybę kasdienių dalykų jis galėjo atlikti pats. Dabar net paprasti veiksmai tapo sunkesni: apsirengti, susitvarkyti, pasiruošti pavalgyti, ką nors panešti. Žmogui, kuris stengiasi išlikti savarankiškas, reikia susitaikyti ir su tuo, kad dažniau teks prašyti pagalbos.

Man skaudu, kad visa tai nutiko ne dėl jo pasirinktos rizikos. Tėtis nevažiavo paspirtuku, nelenktyniavo ir nebandė kirsti kelio prieš artėjančią transporto priemonę. Jis tiesiog ėjo. Dabar būtent jam tenka gydymas ir jo pasekmės, o kitam žmogui tas pasivažinėjimas galbūt jau seniai pasimiršo.

Policijos laukėme apie valandą

Paskambinę policijai tikėjomės, kad dar bus galima kažką padaryti. Kai nežinai, kas sužalojo artimąjį ir kur nuvažiavo, kiekviena minutė atrodo svarbi. Pareigūnai atvyko maždaug po valandos.

Nežinau, kokie kiti iškvietimai tuo metu buvo ir kodėl užtruko tiek laiko. Tačiau mūsų pusėje ta valanda atrodė labai ilga. Paspirtuko vairuotojas jau buvo dingęs, o mes neturėjome nei jo vardo, nei aiškaus būdo parodyti, kur jo ieškoti. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo sunkiau buvo tikėtis, kad jis dar bus netoliese.

Bendraujant su policija neatsirado informacijos, kuri būtų leidusi jaunuolį nustatyti. Man tai tuomet atrodė kaip visiškas bejėgiškumas: tėtis sužalotas, apie įvykį pranešta, tačiau žmogaus, kuris jį pargriovė, tiesiog nėra. Nenoriu pareigūnams priskirti žodžių, kurių jie nepasakė, ar teigti, kad jie apskritai negali tirti tokių įvykių. Galiu pasakyti tik mūsų rezultatą – paspirtuko vairuotojas taip ir nebuvo rastas.

Gatvėje nėra kamerų, o veido iš naujo nebeprisiminsi

Dar viena viltis buvo vaizdo įrašas. Atrodo, kad kamerų dabar visur pilna: prie parduotuvių, pastatų, sankryžose. Tačiau būtent toje gatvėje jų nėra. Neturėjome įrašo, kuriame matytųsi susidūrimas, jaunuolio veidas ar jo pasitraukimas.

Iki šio įvykio apie tai nebuvau galvojęs. Kamera kasdien atrodo tiesiog dar vienas įrenginys ant sienos. Kai reikia nustatyti pasišalinusį žmogų, supranti, kokią reikšmę galėtų turėti kelios sekundės aiškaus vaizdo. Šįkart jų nebuvo.

Liko tėčio pasakojimas ir labai ribotas apibūdinimas. Maždaug keturiolikos metų jaunuolis su elektriniu paspirtuku. Vien tokios informacijos neužteko, kad galėtume pasakyti, kas tai buvo. Negaliu įvardyti nei jo, nei tėvų, negaliu net patikimai patvirtinti amžiaus. O mano tėtis negali dar kartą grįžti į tą akimirką ir įsidėmėti daugiau.

Pasislėpti minioje pasirodė lengviau nei sustoti prie nukritusio žmogaus

Dabar galvoju, ar to vaiko artimieji apskritai žino, kas nutiko. Gal jis grįžo namo kaip įprastai, pastatė paspirtuką ir nieko nepasakė. Gal pats išsigando, bet nesiryžo prisipažinti. Mes to nežinome, todėl negaliu pasakoti, ką neva padarė ar pasakė jo šeima.

Tačiau norėčiau, kad jie žinotų apie mano tėtį. Apie aštuoniasdešimtmetį žmogų, kuriam po jų vaiko pasivažinėjimo lūžo ranka. Apie tai, kad nesustojus nelaimė niekur nedingo – ji tiesiog liko kitai šeimai.

Nereikalauju apsimesti, kad vaikas viską supranta taip pat kaip suaugęs žmogus. Bet kai po susidūrimo kažkas pargriūva, negalima to laikyti smulkmena, kurią galima palikti už nugaros. Jei jis būtų sustojęs, šiandien bent žinotume, su kuo kalbėtis ir kas įvyko. Dabar nežinome net tiek.

Tėtis gydosi, o paspirtuko vairuotojo tapatybė liko nežinoma

Šios istorijos pabaigoje nėra nei surasto kaltininko, nei atsiprašymo. Mano tėčiui lūžo ranka, policija atvyko maždaug po valandos, vaizdo įrašo neturime, o jaunuolio nustatyti nepavyko.

Nesakysiu, kad dėl vieno įvykio visi paspirtukų vairuotojai yra vienodi. Tačiau man šįkart rūpi labai konkretus žmogus – mano tėtis. Jo savijauta, gydymas ir pagalba, kurios dabar reikia.

Šiuo metu rezultatas toks: tėtis gydosi sulaužytą ranką, o jį pargriovęs ir nesustojęs paspirtuko vairuotojas tebėra nežinomas. Nei jis, nei jo artimieji su mumis nesusisiekė.

Dovilė E. iš Telšių