Kaimynui padėjau sode, o jo pažado laukiau du mėnesius: obelis augina jis, supuvusius obuolius renku ir lapus grėbiu aš

Su kaimynu susitarėme, kad pasirūpins per tvorą į mano sklypą išsikišusiomis obelų šakomis. Praėjo du mėnesiai, o jos liko kaboti ten pat. Pirmiausia nuo jo medžių rinkau obuolius, paskui pradėjau grėbti lapus. Kai primindavau pažadą, išgirsdavau, kad dabar nėra laiko. Ir vis prisimindavau, kaip pavasarį, jam paprašius pagalbos sode, savo darbus atidėjau ir nuėjau padėti.

Vieną vakarą grįžęs namo žmonai pasakiau: „Mano kaimynas – tikras asilas.“ Ji paklausė, kas vėl nutiko. Atsakiau, kad nieko naujo. Tas ir buvo pikčiausia – nieko nesikeitė. Aš dar kartą sutvarkiau plotą prie tvoros, o jis, stovėdamas kitoje pusėje, papasakojo, kiek šiemet turi reikalų. Net nebepaminėjo šakų, nors abu į jas žiūrėjome.

Nesu žmogus, kuriam trukdo kiekvienas į kiemą atpūstas lapas. Gyvename prie sodų, aplink pilna medžių. Suprantu, kad vėjas sklypų ribų nežiūri. Tačiau šiuo atveju kalbėjome apie konkrečias šakas, nusvirusias virš mano vejos. Po jomis vasaros pabaigoje kas kelias dienas reikėdavo rinkti krituolius, o rudenį ten susikaupdavo daugiausia lapų.

Susitarėme ramiai, be jokio ginčo

Pirmą kartą apie tai pasikalbėjome vasaros pabaigoje. Parodžiau, kiek šakos išaugusios į mano pusę, ir paprašiau sutvarkyti. Nenorėjau, kad jis imtų pjauti bet kaip ar sugadintų obelis. Sakiau, tegu susiranda žmogų, kuris išmano genėjimą, ir susitaria, kada tinkamai atlikti darbą.

Kaimynas tuomet reagavo visai normaliai. Pripažino, kad medžiai seniai neprižiūrėti, ir pasakė pats jau galvojęs apie genėjimą. Paaiškino, kad vienas nelabai nori imtis, bet turi pažįstamą, kuris galėtų padėti. Man tokio atsakymo užteko. Atrodė, kad abu matome tą pačią problemą ir belieka susiderinti laiką.

Po pokalbio net pasijutau geriau. Iki tol buvau dvejojęs, ar verta kelti klausimą. Nenorėjau pasirodyti tas kaimynas, kuris prie tvoros ateina tik skųstis. Tačiau pasikalbėjome be pykčio, jis pažadėjo sutvarkyti, aš padėkojau. Grįžau prie savo darbų įsitikinęs, kad tema užbaigta.

Po poros savaičių paklausiau, ar jau susisiekė su tuo žmogumi. Atsakė dar nespėjęs. Dar po kurio laiko sakė, kad šis užsiėmęs. Paskui prasidėjo lietūs, atsirado kitų darbų. Kiekvienas atskiras paaiškinimas skambėjo suprantamai. Tik visi kartu jie reiškė, kad aš laukiu, o konkretus planas taip ir neatsiranda.

Jo obuolius rinkdavau prieš kiekvieną žolės pjovimą

Kol obuoliai buvo sveiki, dalį surinkdavau į kibirą. Tačiau ne visus norėjosi parsinešti namo. Vieni būdavo pramušti, kiti jau pradėję gesti, dar kitus pastebėdavau tik mindamas veją. Prieš pjaunant žolę tekdavo apeiti visą tą ruožą. Kitaip obuoliai likdavo po ratais ar žoliapjove.

Kartą, kai kaimynas išėjo į sodą, parodžiau pilną kibirą. Pasakiau, kad šiandien vėl rinkau jo derlių. Jis nusijuokė: „Tai valgykit, juk negaila.“ Turbūt manė, kad taip kalba draugiškai. Aš tuo metu nenorėjau aiškinti, kad kibiras apgedusių krituolių nėra dovana, kurios laukiau. Primindamas šakas jaučiausi lyg kartodamas tą patį prašymą vaikui.

Kai vaisiai baigėsi, prasidėjo lapai. Po darbų išeidavau į kiemą ir matydavau, kad vėl teks grėbti. Kartais nespėdavau, palikdavau savaitgaliui. Tada jų prisikaupdavo dar daugiau. Pats darbas nėra sunkiausias pasaulyje, bet po kelių tokių vakarų pradėjo erzinti vien garsas, kai iš spintos traukdavau grėblį.

Žmona sakė, kad labiausiai mane pykdo pažadas. Jeigu kaimynas iš pradžių būtų pasakęs, kad nieko nedarys, bent žinočiau jo poziciją. O dabar kiekvieną kartą gaudavau patvirtinimą, jog sutvarkys, ir turėdavau dar palaukti. Ji buvo teisi. Aš jau pradėjau jaustis kvailai užduodamas tą patį klausimą.

Kai pagalbos reikėjo jam, laiko suradau

Pavasarį kaimynas tvarkė savo sodą ir paprašė padėti išnešti senas šiltnamio dalis. Vienam buvo nepatogu, reikėjo antro žmogaus. Tą šeštadienį pats turėjau planų, bet pamaniau, kad savus darbus galėsiu padaryti vėliau. Nuėjau. Nešėme rėmus, rinkome likučius, paskui dar padėjau sukrauti šakas.

Užtrukome nemažą dienos dalį. Jis padėkojo, pasiūlė kavos. Jokio atlygio nesitikėjau ir vėliau to darbo valandų neskaičiavau. Man atrodė normalu padėti žmogui, kuris gyvena šalia. Juk ir pačiam kada nors gali prireikti papildomų rankų.

Todėl dabar buvo skaudu girdėti, kad jis niekaip neranda laiko net susitarti dėl savo medžių. Pradėjau svarstyti, ar mano patogumas jam apskritai rūpi. Gal jam lengva atidėlioti todėl, kad obuoliai ir lapai didžiąja dalimi gula mano pusėje, o sutvarkyta veja matosi ir be jo pastangų.

Kartą beveik prikišau jam tą šiltnamį. Norėjau paklausti, ar pamena, kaip atėjau vos paprašytas. Bet sustojau. Nenorėjau, kad pokalbis virstų ginču, kiek kuris kitam padarė. Man reikėjo pasiekti vieną aiškų dalyką – kad pagaliau būtų įvykdytas susitarimas dėl obelų.

Trečią kartą bendro pažado nebepriėmiau

Praėjus maždaug dviem mėnesiams priėjau prie tvoros ir pasakiau, kad turime grįžti prie mūsų pokalbio. Šį kartą nejuokavau apie obuolius ir neklausiau tarp kitko. Tiesiai pasakiau, jog man atsibodo priminti, nes jis vis pažada, o savo kieme pasekmes tvarkau aš.

Jis iš pradžių vėl pradėjo aiškinti apie darbus. Išklausiau ir paklausiau, kada konkrečiai susisieks su žmogumi dėl genėjimo. Atsakė: „Reikės paskambinti.“ Pasakiau, kad būtent tokį atsakymą jau girdėjau. Paprašiau, kad iki savaitgalio praneštų, kas ir kada atvažiuos.

Pokalbis buvo nemalonus. Kaimynas pasakė, kad dėl lapų labai jau susireikšminau. Tada priminiau, kad dėl kelių vėjo atpūstų lapų jo nekalbinu. Kalbame apie jo paties pripažintas, į mano sklypą išaugusias šakas ir du mėnesius kartojamą pažadą. Pirmą kartą jis nebeatsakė juokais.

Po kelių dienų atėjo pasakyti, kad susitarė dėl apžiūros ir darbų. Paklausiau datos, nes vien žodžio „susitariau“ jau nebeužteko. Šį kartą ją pasakė. Dar sutarėme, kad prireikus patekti į mano pusę aš būsiu namuose, o nugenėtų šakų surinkimu pasirūpins jis.

Sutartą dieną žmogus atvažiavo. Apžiūrėjo obelis, su kaimynu aptarė, ką galima sutvarkyti, ir dalis virš mano sklypo nusvirusių šakų buvo pašalinta. Kaimynas pats surinko nupjautą medieną ir išsinešė ją į savo pusę. Aš tik atidariau vartelius.

Jau nukritusius lapus tą rudenį dar sugrėbiau. Tačiau bent nebereikėjo kas savaitę prie tvoros pradėti to paties pokalbio. Kai baigė rinkti šakas, kaimynas pasakė: „Reikėjo anksčiau sutvarkyti.“ Atsakiau, kad būtent to ir prašiau. Tada uždariau vartelius ir grįžau prie savo darbų.