Auksas, kardai ir palaidoti arkliai: Prancūzijoje rastose kapinėse tyrėjus sudomino negijusios žaizdos

Rytų Prancūzijoje archeologai aptiko maždaug 1 500 metų senumo kapines su keturiolika žmonių kapų ir dviem arklių palaidojimais. Tarp radinių – kardai, skydų detalės, aukso bei sidabro papuošalai ir granato akmens inkrustacijos. Tačiau turtingos įkapės nėra vienintelė šio atradimo mįslė: ant dviejų palaidotų žmonių kaulų pastebėti ginklų smūgiams priskiriami pažeidimai be gijimo požymių.

Radiniai aptikti Horbourg-Wihr miestelyje, netoli Kolmaro, Elzaso regione. Kasinėjimus atliko Prancūzijos nacionalinio prevencinių archeologinių tyrimų instituto INRAP specialistai. Kapai datuojami V amžiaus antrąja puse – laikotarpiu, kai Vakarų Romos imperijos valdžia silpnėjo, o buvusiuose pasienio regionuose keitėsi politiniai ir kariniai ryšiai.

Šioje vietoje tyrėjai rado ir gerokai ankstesnės romėnų gyvenvietės liekanų. Todėl kasinėjimai leidžia nagrinėti ilgą teritorijos istoriją: nuo pirmųjų gyventojų veiklos iki kapinių, kurios atsirado jau kitokiomis aplinkybėmis.

Keturiolika kapų – ir išskirtinai turtingos įkapės

Kapinėse palaidota vienuolika suaugusiųjų arba vyresnių paauglių ir trys maži vaikai. Kai kuriuose kapuose aptikti daiktai leidžia svarstyti apie aukštesnę palaidotųjų socialinę padėtį, jų ryšius ir galimą karinį vaidmenį.

Ypač išsiskyrė du vyrų palaidojimai. Juose rasti kardai, prie kurių iš dalies išliko medinių makščių liekanų, ilgi vienašmeniai peiliai, vadinami skramasaksais, skydų detalės ir angonais vadinamos ietys. Dalis aprangos bei ginkluotės elementų buvo puošti brangiomis medžiagomis.

Auksas, sidabras ir granato inkrustacijos suteikia šiems radiniams išskirtinumo. Tokie daiktai padeda vertinti, kaip bendruomenėje galėjo būti rodoma galia ir išskiriama žmogaus padėtis. Tačiau vien įkapių gausa dar neatskleidžia visos palaidoto asmens biografijos.

Archeologai pastebi panašumų su V amžiaus germanų vadų ar Romos kariuomenėje tarnavusių germanų karių kapais. Vis dėlto šie panašumai neleidžia galutinai paskelbti, kas buvo Horbourg-Wihr palaidoti žmonės. Ginklų tipas ir papuošalai gali atskleisti kultūrinius ryšius, tačiau nėra vienareikšmis žmogaus kilmės įrodymas.

Papuošalai ir arklių palaidojimai atveria kitą kapinių pusę

Dar dviejuose kapuose aptikta moterų aprangai būdingų papuošalų. Tarp jų – paauksuotos sidabrinės ir paukščio formos segės, stiklo karoliukų vėriniai, diržų sagtys bei kaulinės šukos. Šie radiniai papildo karių įrangos kuriamą vaizdą ir leidžia tyrinėti platesnę bendruomenės gyvenimo aplinką.

Svarbūs ir du arklių palaidojimai su pakinktų elementais. Tai atskiri palaidojimai toje pačioje kapinių teritorijoje, todėl nereikėtų įsivaizduoti, kad kiekvienas žmogus buvo užkastas vienoje duobėje su gyvūnu.

Arkliai ir jų įranga galėjo būti reikšmingi to meto statusui bei kariniam tapatumui. Tačiau konkreti jų palaidojimo prasmė dar turi būti išnagrinėta. Vien šis radinys neleidžia tiksliai atkurti apeigos ar nuspręsti, kokiomis aplinkybėmis gyvūnai žuvo.

Kaulai rodo ir senas traumas, ir galimai mirtinus smūgius

Preliminari palaikų analizė atskleidė, kad dalis žmonių gyvenime patyrė rimtų sužalojimų. Mažiausiai dviem asmenims nustatyti lūžiai, kurie, tikėtina, suaugo netaisyklingai. Vienu atveju trauma paveikė kelio sąnarį ir galėjo smarkiai riboti kojos judėjimą.

Tokie pažeidimai primena, kad puošnios įkapės nepasako visko apie žmogaus gyvenimą. Aukšta padėtis ar brangūs daiktai neapsaugojo nuo traumų ir jų ilgalaikių pasekmių. Iš kaulų būklės tyrėjai gali gauti informacijos, kurios neatskleidžia nei kardai, nei papuošalai.

Dar daugiau klausimų kelia ant dviejų asmenų kaulų aptiktos žymės, priskiriamos ašmeninių ginklų smūgiams. Aplink jas nepastebėta gijimo požymių. Tai leidžia svarstyti, kad sužalojimai galėjo būti patirti netoli mirties momento.

Vis dėlto galutinis ryšys tarp šių žaizdų ir mirties dar nenustatytas. Tyrėjams reikės tiksliau įvertinti pažeidimų pobūdį. Todėl kol kas būtų per anksti paskelbti, kad visi šie žmonės žuvo viename mūšyje ar kad kapinės yra masinių žudynių vieta.

INRAP atkreipia dėmesį, jog du galimai mirtinų ginklų sužalojimų atvejai tokioje nedidelėje palaidotųjų grupėje yra reikšmingi. Jie skatina rimčiau svarstyti, ar kapuose sudėti ginklai galėjo būti susiję su realia karine veikla.

Kas gyveno prie Reino, kai silpo Romos valdžia?

Horbourg-Wihr yra netoli Reino – teritorijoje, kuri ilgai turėjo svarbią karinę, politinę ir ekonominę reikšmę Romos pasauliui. Nuo III amžiaus šiame regione didėjo germanų bendruomenių, tarp jų alemanų, vaidmuo.

Tačiau romėnų ir germanų santykiai neapsiribojo susirėmimais. Germanų kariai galėjo tarnauti Romos kariuomenėje, o skirtingos bendruomenės palaikė prekybinius ir kitus ryšius. Dėl to archeologiniai daiktai ne visuomet leidžia nubrėžti aiškią ribą tarp „romėniško“ ir „germaniško“ gyvenimo.

V amžiuje politinė tvarka keitėsi, tačiau vietos gyventojų gyvenimas nesustojo. Naujos kapinės gali padėti suprasti, kaip šiomis aplinkybėmis formavosi socialinis ir karinis elitas. Kol kas lieka neatsakyta, ar palaidotieji buvo alemanai, kitos germanų bendruomenės nariai, ar žmonės, susiję su Romos kariuomene.

Prieš kapines čia stovėjo gyvenvietė

Ankstyviausi žmogaus veiklos pėdsakai tyrimų vietoje siekia I amžiaus vidurį. Susikaupusių archeologinių sluoksnių storis vietomis viršija pusantro metro, todėl po žeme išliko ne vieno trumpo laikotarpio liudijimai.

II–III amžiuje teritorijoje buvo gyvenvietė su statiniais ant akmeninių pamatų, keliais, krosnimis, šuliniais ir įvairiomis duobėmis. IV amžiuje dalį ploto padengė tamsios sąnašos, o žmonių veiklos pėdsakų sumažėjo. Maždaug po šimtmečio dalis vietovės jau naudota laidojimui.

Šis atradimas svarbus ir todėl, kad V amžiaus gyvenimą Elzase atskleidžiančių archeologinių vietovių nėra daug. Tolesni kapų ir palaikų tyrimai turėtų padėti išsiaiškinti palaidotųjų kilmę, tarpusavio ryšius ir jų gyvenimo aplinkybes. Kol kas keturiolika kapų pateikė daugiau klausimų nei galutinių atsakymų – ypač apie žmones, kurių brangias įkapes lydi smurto pėdsakai kauluose.