Traukinyje į Klaipėdą vyras visą kelią žiūrėjo filmą telefone be ausinių. Kai paprašiau tyliau, pusė vagono man paplojo

Pirmą šūvį išgirdau dar neišvažiavęs iš Vilniaus. Pakėliau akis nuo knygos, bet niekas aplinkui nesujudėjo. Tik kitoje praėjimo pusėje sėdintis vyras pasitaisė telefoną, atrėmė jį į ant staliuko pastatytą kuprinę ir atsuko garsą dar stipriau.

Ekrane kažkas bėgo. Paskui prasidėjo gaudynės, cypė padangos, vyras piktu balsu reikalavo iš kito vyro padėti ginklą. Visa tai sklido iš mažo telefono garsiakalbio, kuris ramesnius dialogus leisdavo vos girdimai, o sprogimus – taip, kad norėdavosi krūptelėti.

Pagalvojau, jog žmogus tik trumpam įsijungė. Gal peržiūrės kelias minutes, susiras ausines ir viskas baigsis.

Ausinių jis neieškojo.

Buvau susiplanavęs kelionę, kurioje nereikėtų nieko veikti

Į Klaipėdą važiavau pas seserį. Ji seniai kvietė atvažiuoti be šeimos, be darbų ir be įprasto „užsuksiu kitą kartą“. Penktadienį baigiau anksčiau, nusipirkau bilietą ir net pasidžiaugiau, kad kelias valandas negalėsiu nei tvarkyti namų, nei sėsti prie kompiuterio.

Kuprinėje turėjau knygą, kurią buvau pradėjęs dar vasarą. Žmona, pamačiusi, kad ją imu, nusijuokė:

– Gal pagaliau sužinosi, kuo baigėsi pirmas skyrius.

Traukinyje nusipirkau kavos, pasidėjau telefoną ekranu žemyn ir atsiverčiau pažymėtą puslapį. Po dešimties minučių vis dar skaičiau tą pačią pastraipą.

Bandžiau neklausyti. Žiūrėjau pro langą, paskui vėl į knygą. Bet vos pradėdavau sekti sakinį, iš telefono pasigirsdavo riksmas arba trenkdavo muzika. Vienu metu pagavau save galvojantį, kodėl filmo veikėjas grįžo į pastatą, iš kurio ką tik taip sunkiai pabėgo.

Knygos siužeto nežinojau, užtat svetimą filmą jau buvau pradėjęs suprasti.

Aplink mane žmonės tyliai ieškojo išeities

Priešais sėdėjusi moteris iš pradžių bandė spręsti kryžiažodį. Paskui padėjo tušinuką, pasižiūrėjo į vyrą su telefonu ir atsiduso. Jis nepakėlė akių.

Toliau mergina užsidėjo dideles ausines. Vyresnis keleivis, iki tol snaudęs prie lango, atsisėdo tiesiau ir pasitaisė striukę po galva. Kitoje vagono pusėje moteris kažką pasakė savo bendrakeleiviui, abu trumpam atsisuko į garso pusę.

Nieko neįvyko. Filmas tęsėsi.

Aš irgi sėdėjau. Mintyse jau kelis kartus buvau paprašęs išjungti garsą, bet garsiai neištariau nė žodžio. Nesinorėjo gadinti kelionės ginču. Vyras buvo stambus, maždaug mano metų, sėdėjo patogiai išsidrėbęs ir, regis, jautėsi puikiai.

Dar pagalvojau, kad gal esu tiesiog pavargęs ir mane viskas erzina. Tačiau tada priešais sėdinti moteris pasilenkė prie manęs.

– Jums irgi trukdo?

Linktelėjau.

– Galvojau, aš viena čia tokia jautri, – pasakė ji.

Po šito sakinio knygą užverčiau.

Paprašiau normaliai. Bent jau man taip atrodė

Pasilenkiau per praėjimą tiek, kad vyras mane matytų.

– Atsiprašau, gal galite pritildyti arba žiūrėti su ausinėmis? Labai girdisi per visą vagoną.

Jis pakėlė akis, bet filmo nesustabdė.

– Ką?

Pakartojau. Jis pažiūrėjo į telefoną, tada į mane.

– Ausinių neturiu.

Palaukiau, manydamas, kad dabar sumažins garsą. Vietoj to jis vėl atsisuko į ekraną.

– Tai gal bent tyliau? – paprašiau.

Vyras paspaudė garso mygtuką. Ekrane juostelė pasislinko nežymiai. Kelioms sekundėms iš tikrųjų tapo tyliau, tik tuo metu filme buvo ramus pokalbis. Kai prasidėjo kita triukšminga scena, garsas vėl užpildė aplinką.

– Vis tiek girdisi, – pasakiau.

Dabar jis jau sustabdė filmą.

– Čia vieša vieta. Ne biblioteka.

Išgirdęs šitą sakinį pajutau, kaip kaista veidas. Aplink pasidarė neįprastai tylu, nes pirmą kartą per ilgą laiką neveikė jo telefonas. Jaučiau, kad žmonės klausosi.

– Taip, vieša, – atsakiau. – Todėl čia sėdime ne tik jūs. Mes irgi važiuojame į Klaipėdą, bet filmo kartu žiūrėti neprašėme.

Pasakiau kiek garsiau, negu ketinau.

Pirmiausia suplojo moteris priešais

Buvo du trumpi pliaukštelėjimai. Atsisukęs pamačiau, kad priešais sėdinti moteris jau padėjo kryžiažodį ir ploja. Už kelių sėdynių kažkas nusijuokė, paskui prisidėjo dar vienas žmogus. Toliau pasigirdo:

– Pagaliau kas nors pasakė.

Atrodė, kad ploja pusė vagono. Neskaičiavau, tik staiga nebežinojau, kur dėti akis. Tikėjausi, jog vyras pritildys telefoną, o aš galėsiu grįžti prie savo knygos. Tapti vagono įvykiu visai nenorėjau.

Vyras apsidairė. Jo veidas pasikeitė. Iki tol kalbėjo tik su manimi, o dabar priešais save turėjo visus tuos atsisukusius žmones.

– Gerai jau, gerai. Nusiraminkit, – sumurmėjo.

Pasiėmė telefoną, kažką paspaudė ir padėjo jį ant staliuko ekranu žemyn. Plojimai greitai nutilo. Moteris priešais mane vėl paėmė tušinuką.

Norėjau jai pasakyti, kad nereikėjo ploti. Bet paskui supratau, jog pats dabar jaučiuosi nejaukiai dėl žmogaus, kuris dar prieš minutę visai nesuko galvos dėl kitų.

Tyla iš pradžių buvo beveik nepatogi

Atsiverčiau knygą, tačiau skaityti negalėjau. Rankos truputį drebėjo. Vis galvojau, ar nepasakiau per aštriai, ar vyras nepradės iš naujo, ar dabar visą likusią kelionę sėdėsime persikreipę vienas nuo kito.

Jis kurį laiką žiūrėjo pro langą. Paskui išsitraukė sumuštinį, pavalgė. Į mane nežiūrėjo.

Priešais sėdinti moteris tyliai pasakė:

– Ačiū. Buvau beveik pasiruošusi persėsti.

– Galėjote ir jūs paprašyti, – atsakiau.

Vos ištaręs pasigailėjau. Ji nieko man neprivalėjo, o pats daugiau nei valandą laukiau, kol išdrįsiu.

– Galėjau, – sutiko ji. – Bet žinot, nesinori prasidėti.

Labai gerai žinojau.

Dar vieną garsą jis išjungė pats

Po kurio laiko vyras vėl paėmė telefoną. Pamačiau ekrane tą patį filmą ir nevalingai įsitempiau. Jis paleido įrašą, trumpam pasigirdo muzika, tačiau šįkart pats iškart sumažino garsą iki nulio.

Paskui kelias minutes naršė nustatymus. Ekrano apačioje atsirado subtitrai.

Nežinau, ar iki tol apie juos nebuvo pagalvojęs, ar tiesiog nenorėjo vargintis. Man jau neberūpėjo. Pagaliau galėjau perskaityti kelis puslapius iš eilės.

Praeidama traukinio darbuotoja paklausė, ar viskas gerai. Linktelėjau. Tik jai nuėjus pagalvojau, kad nuo to ir galėjau pradėti, jei tiesioginis prašymas būtų nepadėjęs. Nereikėjo nei ištverti visos kelionės, nei pačiam mėginti įrodyti, kuris iš mūsų geriau supranta viešą vietą.

Prieš Klaipėdą sulaukiau trumpo atsakymo

Kai pradėjome ruoštis išlipti, vyras atsistojo anksčiau už mane. Nukėlė savo krepšį, užsimetė striukę. Mūsų žvilgsniai susitiko.

– Nebuvo čia ko visiems ploti, – pasakė.

– Aš jų neprašiau.

Jis linktelėjo. Jau maniau, kad tuo ir baigsime, bet jis dar pridūrė:

– Galėjot anksčiau pasakyt.

Akimirką norėjau atsikirsti, kad jis ir pats galėjo susiprasti. Tačiau buvau pavargęs nuo šito pokalbio dar jam neprasidėjus.

– Sakiau. Pirmą kartą beveik nesumažinot.

Vyras patraukė krepšio diržą ant peties.

– Nu gerai, – atsakė ir nuėjo prie durų.

Išlipęs radau seserį. Ji mostelėjo iš perono galo, priėjusi apkabino ir iškart paklausė, kaip kelionė.

– Įdomiai. Dėl garso susiginčijau.

– Tu?

Ji pažįsta mane kaip žmogų, kuris kavinėje greičiau išgers ne tą kavą, negu paprašys pakeisti. Papasakojau, kas nutiko.

– Ir perskaitei knygą?

– Keturiasdešimt puslapių.

– Visai neblogai.

Eidamas iki automobilio pagalvojau, kad kitai kelionei vis tiek pasiimsiu ausines. Tik šįkart, jei kažkieno telefonas skambės per visą vagoną, nepulsiu jų ieškoti savo kuprinėje. Pirmiausia paprašysiu pritildyti, nelaukęs, kol pyktis sugadins pusę kelionės.