„Bilietus nusipirkome, tai galime ir pakalbėti“: pora už mūsų sugadino filmą, o kalta galiausiai pasijutau aš

Už mūsų kino salėje sėdinti pora kalbėjosi taip, lyg būtų atėjusi vakarieniauti į kavinę. Iš pradžių mėginau nekreipti dėmesio, paskui mandagiai paprašiau tyliau. Kai atsisukau dar kartą, vyras pažvelgė tiesiai į mane ir pasakė: „Bilietus nusipirkome, tai galime ir pakalbėti.“ Tą akimirką supratau, kad filmo ramiai nepažiūrėsime, jeigu tiesiog sėdėsiu ir lauksiu, kol jiems patiems pasidarys nepatogu.

Į kiną su vyru nebuvome išėję kelis mėnesius. Vis atsirasdavo svarbesnių reikalų: darbas, vaiko būreliai, savaitgalio pirkiniai, vizitai pas tėvus. Tą vakarą dukra liko nakvoti pas močiutę, todėl pagaliau galėjome niekur neskubėti. Nusipirkome bilietus, pavalgėme mieste ir į salę atėjome anksčiau, kad nereikėtų tamsoje brautis pro kitų žmonių kelius.

Buvau pasiilgusi net tų smulkmenų: didelio ekrano, užgęstančių šviesų, jausmo, kad artimiausias dvi valandas niekam nereikės atsakyti, nieko virti ir nieko ieškoti namuose. Telefoną įsidėjau giliai į rankinę. Vyras pasilenkė ir paklausė, ar nenoriu dar vandens. Pasakiau, kad turiu viską, ko reikia.

Pasirodo, trūko vienintelio dalyko – tylos.

Iš pradžių galvojau, kad tuoj baigs

Pora už mūsų atsisėdo jau prasidėjus reklamoms. Moteris nusivilko paltą, vyras ilgai ieškojo, kur padėti gėrimą, paskui abu pradėjo aptarinėti vietas. Esą reikėjo pirkti arčiau vidurio, nes čia ekranas ne taip gerai matosi. Į tai nesureagavau. Kol filmas neprasidėjęs, žmonės susitvarko, persimeta keliais žodžiais, ir tiek.

Tačiau užgesus šviesoms pokalbis nesibaigė. Moteris atpažino aktorių ir pradėjo aiškinti, kur jį mačiusi. Vyras nesutiko. Tada jie mėgino prisiminti kitą filmą, kuriame jis vaidino. Visa tai girdėjau beveik taip pat aiškiai kaip dialogą ekrane.

Pirmas dešimt minučių vis teisindavau juos mintyse. Gal dar neįsitraukė. Gal nesupranta, kaip gerai girdisi. Gal pasakys, ką pradėjo, ir nutils. Tačiau vos ekrane atsirasdavo ramesnė scena, už nugaros prasidėdavo kita: apie darbą, kažkieno savaitgalį, pažįstamą moterį, kuri „vis tiek nesuprato“.

Pajutau, kad jau klausausi ne filmo, o jų. Bandžiau susikaupti, bet vis praleisdavau po sakinį, po atsakymą, po smulkią detalę, kuri vėliau galėjo būti svarbi.

Pirmą kartą paprašiau beveik atsiprašydama

Atsisukau per petį ir tyliai pasakiau:

– Atsiprašau, gal galėtumėte truputį tyliau? Labai girdisi.

Moteris linktelėjo. Vyras kažką sumurmėjo, bet nesiginčijo. Atsisukau į ekraną su tuo nemaloniu jausmu, kurį turbūt pažįsta daug kas: paprašei visiškai normalaus dalyko, tačiau vis tiek atrodo, kad pats sukėlei nepatogumą.

Kelias minutes buvo tylu. Net atsipalaidavau. Vyras paėmė mane už rankos, ir pagalvojau, kad štai, reikėjo tiesiog pasakyti. Niekas juk negali skaityti minčių.

Tada už nugaros išgirdau duslų juoką. Po jo – pašnibždomis pradėtą sakinį, kurio pabaiga jau skambėjo įprastu balsu. Paskui dar vieną. Moteris ėmė spėlioti, kuo baigsis filmas, vyras aiškino, kodėl jos versija neįmanoma. Vienu metu jis net pakartojo aktoriaus žodžius ir pats iš jų nusijuokė.

Mano vyras palinko arčiau:

– Gal persėdam?

Apsižvalgiau. Laisvų vietų buvo priekyje ir salės pakraštyje. Mes savo vietas pasirinkome iš anksto, tačiau dabar svarstėme, kur galėtume pasitraukti, kad netrukdytume žmonėms, kurie trukdė mums.

Tada išgirdau apie jų nusipirktus bilietus

Antrą kartą atsisukau jau nebe taip nedrąsiai.

– Mes tikrai negirdime dalies filmo. Prašau nebesikalbėti.

Vyras atlošė galvą ir pažiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau pareikalavusi atiduoti jo gėrimą.

– Bilietus nusipirkome, tai galime ir pakalbėti.

Kurį laiką tik žiūrėjau į jį. Ne todėl, kad neturėčiau ką atsakyti. Tiesiog nesitikėjau, kad suaugęs žmogus šitaip rimtai aiškins, kodėl jo pokalbio turi klausytis kelios aplinkinės eilės.

– Mes irgi nusipirkome, – pasakiau. – Tam, kad pažiūrėtume filmą.

Moteris šalia jo atsiduso:

– Tai žiūrėkit. Mes juk ne su jumis kalbam.

Priekyje sėdėjęs žmogus atsisuko. Kažkas šone garsiai paprašė tylos. Staiga pasidarė gėda, nors iki tol beveik valandą stengiausi niekam nesukliudyti. Atsisėdau tiesiai, veidas degė, o ekrane tuo metu vyko scena, kurios vėliau beveik neprisiminiau.

Už nugaros pokalbis tęsėsi. Tik dabar į jį kartais įsimaišydavo žodžiai apie „jautrius žmones“.

Į koridorių išėjau drebėdama iš pykčio

Labiausiai supykau ne dėl tos vienos frazės. Supykau, kad mano vakaras jau buvo virtęs svarstymu, ar dar kartą atsisukti, ar pakentėti, ar persėsti, ar apskritai išeiti. Nebesekiau siužeto. Laukiau kito jų sakinio.

Pasakiau vyrui, kad nueisiu pas darbuotoją. Jis norėjo eiti kartu, bet paprašiau pasilikti. Nenorėjau dar ir abiem brautis pro eilę, palikus daiktus ant sėdynių.

Koridoriuje akimirką sustojau. Nekenčiu konfliktų su nepažįstamais žmonėmis. Po tokių pokalbių dar ilgai galvoju, ką reikėjo pasakyti kitaip, ar nebuvau per griežta. Bet tą vakarą supratau, kad grįžti ir vėl tyliai pykti nebegaliu.

Prie įėjimo radau darbuotoją. Pasakiau salę, eilę ir paaiškinau, kad už mūsų sėdintys žmonės nuolat kalbasi, o du prašymai nutilti nepadėjo. Nesakiau, kad jie girti, agresyvūs ar dar kokie nors. To nemačiau. Pasakiau tik tai, kas vyko.

Darbuotojas išklausė ir paprašė parodyti vietas.

Filmų žiūrėjimas kino teatre

Paaiškėjo, kad girdėjome ne tik mes

Grįžome į salę. Vos priartėjome prie mūsų eilės, vėl išgirdau tą patį vyro balsą. Man net nebereikėjo nieko rodyti pirštu.

Darbuotojas priėjo ir tyliai paprašė netrukdyti kitiems žiūrovams. Vyras iš karto pradėjo aiškinti, kad jie „tik kartais persimeta žodžiu“, o aš esą prisikabinau. Moteris pridūrė, kad salėje ir kiti kažką šnabžda.

Tada prabilo netoliese sėdėjusi vyresnė moteris:

– Jūs kalbate nuo pradžios. Ne tik jai trukdote.

Dar vienas žmogus linktelėjo. Nuo tų kelių žodžių man palengvėjo labiau, nei tikėjausi. Iki tol jau buvau pradėjusi save įtikinėti, kad gal tikrai per stipriai reaguoju.

Darbuotojas pakartojo prašymą. Tačiau vyras nesiliovė ginčytis, todėl buvo pakviestas pasikalbėti koridoriuje. Moteris kurį laiką sėdėjo, paskui demonstratyviai pasiėmė paltą ir nuėjo iš paskos. Išeidama dar pasakė, kad „dabar jau galėsime džiaugtis“.

Aš nieko neatsakiau. Atsitraukiau, kad ji galėtų praeiti, ir pirmą kartą per tą vakarą ramiai atsirėmiau į sėdynę.

Filmo pabaigą pamatėme, bet vakaro iš naujo neatsuksi

Pora į savo vietas nebegrįžo. Kas vyko koridoriuje ir ar jie išėjo iš kino teatro, nežinau. Likusią filmo dalį žiūrėjome tyloje, tik man prireikė laiko vėl įsitraukti. Kelis kartus pasilenkiau prie vyro ir tyliai paklausiau, kas nutiko, kol buvau išėjusi.

Pasibaigus seansui prie durų pamatėme tą patį darbuotoją. Padėkojau jam. Jis paklausė, ar vėliau buvo ramu. Atsakiau, kad taip. Kompensacijos neprašiau, ginčo tęsti nenorėjau. Tiesiog norėjau pasiimti paltą ir išeiti į lauką.

Pakeliui į automobilį vyras paklausė, ar patiko filmas. Bandžiau atsakyti, bet supratau, kad pirmiausia prisimenu ne jo pabaigą, o tą balsą už nugaros ir savo kelionę į koridorių.

Po savaitės nusipirkome bilietus į kitą seansą. Šįkart atėjome beveik paskutiniai. Atsisėdusi nejučia pirmiausia pažvelgiau atgal. Už mūsų moteris susilankstė striukę, jos palydovas išjungė telefono ekraną. Prasidėjus filmui jie nutilo. Iki pabaigos nė karto neatsisukau.