Pirmą kartą maistą užsisakiau internetu ir vietoj šešių bananų gavau šešis kilogramus. Noriu įspėti, kad atsargiai vestumėte kiekius

Kurjeriui pastačius dėžes prie mano buto durų, pirmiausia pagalvojau, kad jis bus sumaišęs užsakymus. Man 38-eri, gyvenu Kaune su vyru ir devynmete dukra, abu su vyru dirbame paprastus darbus, todėl maisto pirkimas dažnai nusikelia iki vakaro, kai jau nebesinori nei į prekybos centrą, nei stovėti eilėse. Tą savaitę dukra sirgo, lauke buvo šlapdriba, o mano batai po rytinio vedimo į mokyklą vis dar stovėjo purvini prie kilimėlio. Nusprendžiau pirmą kartą užsisakyti produktų internetu – atrodė, sutaupysiu bent valandą.

Užsakymą sudėjau per pietų pertrauką, sėdėdama virtuvėje su atvėsusia kava. Telefoną buvau išsitraukusi iš palto kišenės, jis nuo ryto beveik nebuvo naudotas. Reikėjo paprastų dalykų: pieno, duonos, varškės, daržovių ir šešių bananų dukros košei bei užkandžiams. Programėlė atrodė aiški, prekės suskirstytos, visur mirgėjo nuolaidos, todėl skubėdama net pasidžiaugiau, kad taip lengvai susitvarkiau. Tik vėliau supratau, kad internete „kiekis“ ne visada reiškia tai, ką žmogus automatiškai įsivaizduoja.

Vienas mažas laukelis, kurio nepatikrinau

Bananai buvo parodyti nuotraukoje, šalia – kaina ir kiekio pasirinkimas. Paspaudžiau skaičių šeši, nes tiek dažniausiai paimu parduotuvėje: vieną kekę, nei per mažai, nei per daug. Tik neįsižiūrėjau, kad prekė parduodama pagal svorį, o mano pasirinktas skaičius reiškė ne šešis atskirus vaisius. Ekrane viskas atrodė paprasta, o aš dar tuo pat metu atrašinėjau į darbo žinutes.

Matyt, ne aš viena taip darau: akimis permeti bendrą krepšelio sumą, pasižiūri pristatymo laiką ir spaudi patvirtinti. Bendra suma man nepasirodė labai keista, nes pirkau kelioms dienoms, o kai kurių sveriamų produktų kaina užsakyme vis tiek būna preliminari. Nekilo mintis tikrinti kiekvienos eilutės. Dabar prieš pateikdama užsakymą žiūriu ne tik į kainą, bet ir į matavimo vienetą – vienetai, pakuotės, gramai ar kilogramai.

Vyrui vakare tik pasakiau, kad rytoj atveš maistą, ir jis net nepaklausė, ką užsakiau. Abu buvome pavargę, dukra prašė surasti pratybų lapą, ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už komunalinius, o kriauklėje laukė puodai. Tokiose smulkmenose ir pasimeta klaidos. Ne todėl, kad nemoki naudotis telefonu, tiesiog galvoje vienu metu per daug visko.

Dėžėje gulėjo kekės, kurių nesitikėjau

Kitą dieną kurjeris paskambino kaip tik tada, kai jungiausi į nuotolinį susitikimą. Greitai užsimoviau megztinį, nulėkiau laiptais ir parsinešiau dvi dėžes bei maišą. Jau prieškambaryje pajutau, kad viena dėžė kažkodėl labai sunki, nors joje, kiek prisiminiau, turėjo būti vaisiai ir daržovės. Ant stalo iškrovusi pirkinius pamačiau bananus – kelias dideles kekes, suguldytas vieną šalia kitos.

Iš pradžių pagalvojau, kad gal čia pakeitimas, gal mano pasirinktų bananų nebuvo. Atsidariau užsakymo suvestinę ir gana greitai radau eilutę, kurios vakar normaliai neperskaičiau. Ten buvo nurodytas šešių kilogramų kiekis. Pažiūrėjau į virtuvės stalą, paskui į ekraną ir garsiai pasakiau: „Tai čia mums bananų užteks ne savaitei.“

Vyras grįžo iš darbo ir iš pradžių nusijuokė, nors man tuo metu visai nebuvo linksma. Paėmė vieną kekę į rankas ir pasakė, kad bent jau pusryčių klausimas kuriam laikui išspręstas. Dukra apsidžiaugė labiausiai, nes bananus mėgsta, bet po minutės paklausė, ar jie nesuges. Klausimas buvo visai normalus – ant stalo jų buvo tiek, kad dalis netilpo į vaisių dubenį.

Bandėme gelbėti ne tik pusryčius

Tą vakarą bananų į spinteles nekišome, nes ten jie būtų tiesiog užsimiršę. Dalį palikome virtuvėje, dalį padėjome vėsesnėje vietoje, tikėdamiesi, kad taip ilgiau išsilaikys. Dukra kitą rytą du išsinešė į mokyklą ir jautėsi labai svarbi. Vyras kelias dienas dėjo jų į košę, nors paprastai renkasi obuolius.

Paskambinau mamai ir pasiūliau užsukti pasiimti, jei vis tiek bus mūsų pusėje. Ji atvažiavo savaitgalį, pasiėmė kelias kekes ir, aišku, pirmiausia paklausė, ar tikrai neperskaičiau, ką spaudžiu. Kaimynei iš gretimo buto irgi nunešiau dalį, kai sutikau ją laiptinėje su šiukšlių maišeliu. Buvo truputį nejauku aiškinti, kodėl daliju vaisius, bet ji tik nusijuokė: „Bent jau ne šeši kilogramai svogūnų.“

Dalį sunaudojau paprastai: supjausčiau su varške, iškepiau blynelių, kelis užšaldžiau vėlesniems kokteiliams. Iš pradžių dar galvojau ieškoti internete visokių receptų, bet supratau, kad tai būtų papildomas darbas po darbo. Reikėjo tiesiog nesugadinti maisto. Vis tiek keli paskutiniai bananai pernoko ir iškeliavo į šiukšliadėžę, nes namuose jų jau niekas nebenorėjo matyti.

Gėda praeina, įprotis tikrinti lieka

Šita istorija priminė, kad patogumas kartais kainuoja ne tik pinigus, bet ir dėmesį. Parduotuvėje ranka pati pajunta, ar pasiėmei vieną kekę, o ekrane keli paspaudimai gali reikšti visai kitą kiekį. Dabar užsakydama nebeskubu vien dėl to, kad programėlėje viską galima atlikti per kelias minutes. Prieš galutinį patvirtinimą bent trumpam sustoju.

Jeigu maistą internetu užsisakote pirmą kartą arba bandote naują parduotuvę, man pasiteisino keli labai paprasti dalykai:

• prie vaisių, daržovių ir sveriamų produktų perskaityti, kuo matuojamas pasirinktas kiekis;
• peržiūrėti visą krepšelį ne tik pagal bendrą sumą, bet ir pagal kiekvieną eilutę;
• pirmą kartą užsisakant rinktis mažesnius kiekius tų produktų, kurių pakuočių dar nepažįstate;
• nepatvirtinti užsakymo tarp darbo žinučių, vaikų klausimų ir vakarienės ruošimo;
• palikti sau kelias minutes ramiai patikrinti, ar krepšelyje nėra keistai didelio skaičiaus.

Dabar internetu užsisakau kartais, ypač kai sergame ar savaitė būna perpildyta, ir tai tikrai palengvina buitį. Tačiau bananų eilutę tikrinu du kartus, net jei perku vieną kekę, o vyras iki šiol pasišaipo, kad mūsų namuose vaisių atsargos tada buvo kaip mažoje valgykloje. Viena smulkmena taip ir liko neišspręsta: dukra vis dar prašo užsakyti „tiek bananų, kiek tada“, o aš jai sakau, kad tokių eksperimentų mums užtenka. O kaip pasielgtumėte jūs, jei prie durų rastumėte šešis kilogramus visai neplanuotų bananų?