Per 14 dienų grąžinau sugedusį šaldytuvą. Parduotuvė pinigus pervedė tik po šešių savaičių ir dar atskaitė 40 eurų už transportavimą

Kai į sąskaitą pagaliau įkrito pinigai, iš pradžių apsidžiaugiau. Atidariau banko programėlę, pamačiau parduotuvės pavadinimą ir jau norėjau pranešti žmonai, kad baigėsi.

Tada perskaičiau sumą: 609 eurai.

Už šaldytuvą buvau mokėjęs 649.

Atsidariau užsakymo patvirtinimą, nors kainą jau žinojau mintinai. Per šešias savaites tiek kartų tikrinau dokumentus ir rašiau laiškus, kad galėjau pasakyti net užsakymo numerį.

Nusiunčiau parduotuvei trumpą klausimą, kodėl grąžinta ne visa suma. Atsakymo sulaukiau tą pačią dieną: keturiasdešimt eurų išskaičiuota už prekės paėmimą.

Iki tol į mano klausimus jiems dažniausiai reikėdavo gerokai daugiau laiko.

Šaldytuvas pradėjo gesti tada, kai senąjį jau buvome atidavę

Naują šaldytuvą pirkome internetu. Senasis veikė beveik septyniolika metų, tik paskutiniu metu vis sunkiau užsidarydavo durelės, viduje kaupėsi vanduo. Nusprendėme nelaukti, kol sustos visai.

Rinkomės kelis vakarus. Lyginome dydį, triukšmą, elektros sąnaudas. Žmona norėjo didesnio šaldiklio, aš tikrinau, ar nereikės perstumdyti virtuvės spintelių.

Sumokėjome 649 eurus. Kai pristatė, atrodė, kad vieną buitinį rūpestį ilgam uždarėme.

Senąjį pasiėmė pažįstamas į sodybą. Prieš atiduodamas dar nuvaliau lentynas. Žmona juokėsi, kad išlydžiu jį kaip automobilį naujam savininkui.

Po savaitės naujame šaldytuve pienas buvo neįprastai šiltas. Pamaniau, kad kažkas paliko praviras dureles. Kitą rytą patikrinau nustatymus ir įdėjau termometrą. Temperatūra man nepatiko.

Paskambinau pardavėjui. Konsultantė paprašė patikrinti kelis dalykus ir atsiųsti nuotraukas. Viską padariau, bet per kitą parą situacija nepagerėjo.

Tada supratau, kad senąjį galbūt išlydėjau per anksti.

Iš pradžių viskas vyko gana sklandžiai

Apie gedimą pranešiau raštu. Pridėjau pirkimo dokumentą, modelio numerį ir aprašiau, ką pastebėjau. Pardavėjas organizavo patikrą.

Po jos gavau patvirtinimą, kad prekė bus priimta atgal, o pinigai grąžinti. Tokio pat modelio sandėlyje tuo metu nebuvo, kito pasiūlyto varianto matmenys mums netiko. Dėl grąžinimo galiausiai susitarėme raštu.

Šaldytuvą išsivežė tryliktą dieną nuo pristatymo.

Atvažiavę vyrai paprašė pasirašyti paėmimo dokumentą. Nufotografavau jį, nufotografavau ir patį šaldytuvą prieš išnešant. Tuo metu jau buvau šiek tiek atsargesnis negu pirkdamas.

Kai užsidarė durys, virtuvėje liko šviesesnis stačiakampis prie sienos. Pasakiau žmonai, kad dabar tereikia sulaukti pavedimo ir nusipirksime kitą.

– Kiek užtruks?

– Parašė, kad perduos buhalterijai.

Šitas sakinys tada skambėjo kaip beveik baigtas darbas.

Pirmą savaitę laukiau. Antrą pradėjau skambinti

Laikinai iš brolio pasiskolinome mažą šaldytuvą. Jis tilpo virtuvėje ant grindų, tik norint ką nors paimti reikėdavo pritūpti. Maisto daug nepirkome, nes nebūtų tilpęs.

Tai nebuvo tragedija. Tačiau kasdien primindavo, kad beveik septyni šimtai eurų vis dar kažkur keliauja tarp parduotuvės skyrių.

Po savaitės parašiau pasiteirauti dėl pavedimo. Gavau atsakymą, kad informacija perduota atsakingiems darbuotojams.

Dar po kelių dienų paskambinau. Konsultantė paklausė užsakymo numerio, patikrino sistemą ir pasakė matanti, kad grąžinimas patvirtintas.

– Tai kada bus pinigai?

– Tikslios datos dabar pasakyti negaliu.

– O kas gali?

Ji pažadėjo perduoti klausimą.

Baigęs pokalbį kelias sekundes dar laikiau telefoną prie ausies. Atrodė, kad pasikalbėjome, bet nuo paskutinio laiško niekas nepasikeitė.

Trečią savaitę nusipirkome kitą, nors pirmojo pinigų dar neturėjome

Nenorėjome toliau skolintis brolio šaldytuvo. Jis buvo pasakęs neskubėti, bet mums patiems atsibodo gyventi su laikinu sprendimu.

Kitą pirkome iš santaupų. Tai reiškė, kad vienu metu buvome sumokėję už du šaldytuvus, nors pirmuoju beveik nepasinaudojome.

Žmona pasiūlė rašyti konkrečiau. Iki tol mano laiškai buvo mandagūs pasiteiravimai: „Norėčiau sužinoti“, „Gal galite patikslinti“, „Laukiu informacijos“.

Naujame laiške surašiau datas: kada gavau prekę, kada pranešiau apie gedimą, kada gavau sutikimą grąžinti pinigus ir kada šaldytuvas išvežtas. Paprašiau grąžinti visą sumą ir pateikti aiškų atsakymą.

Pridėjau dokumentus į vieną laišką, kad nereikėtų vėl ieškoti po ankstesnį susirašinėjimą.

Atsakymas buvo trumpas: atsiprašo už nepatogumus, klausimas sprendžiamas.

Paaiškėjo, kad vis kartojau ne visai tą argumentą

Skambindamas parduotuvei nuolat pabrėždavau, jog šaldytuvą grąžinau per keturiolika dienų. Man atrodė, kad tai svarbiausias mano argumentas.

Pasidomėjęs supratau, kad susimaišiau du skirtingus dalykus. Viena yra atsisakyti nuotolinio pirkimo, kai persigalvoji. Kita – spręsti nekokybiškos prekės problemą.

Perkant internetu paprastai galima pasinaudoti keturiolikos dienų atsisakymo teise, tačiau yra išimčių, o grąžinimo išlaidos tam tikrais atvejais gali tekti pirkėjui. Sugedusiai prekei taikomos atskiros kokybės garantijos taisyklės. Be to, vien bet koks gedimas savaime dar nereiškia, kad pardavėjas visais atvejais privalo iškart grąžinti pinigus: pirmiausia gali būti sprendžiama dėl taisymo ar keitimo.

Mano situacijoje dėl pinigų grąžinimo jau buvome susitarę. Tai turėjau raštu. Nebereikėjo įrodinėti, kad šaldytuvas man netiko ar kad spėjau per nustatytą laiką.

Reikėjo, kad pardavėjas įvykdytų tai, ką patvirtino.

Po šešių savaičių radau naują eilutę – 40 eurų

Pervedimo sulaukiau praėjus šešioms savaitėms nuo šaldytuvo paėmimo. Tik jis buvo keturiasdešimčia eurų mažesnis.

Paaiškinimas apie transportavimą mane supykdė labiau negu pats laukimas. Pardavėjas organizavo sugedusios prekės paėmimą, o dabar atrodė, kad dar turiu už tai sumokėti.

Pirmas mano laiško variantas prasidėjo žodžiais „Ar jūs rimtai?“. Ištryniau.

Vietoj to paklausiau, kokiu pagrindu pritaikytas mokestis, kur apie jį buvau informuotas ir kodėl jis išskaičiuotas iš sutartos grąžinti sumos. Pridėjau laišką, kuriame pardavėjas buvo patvirtinęs pinigų grąžinimą, ir priminiau, kad prekė grąžinta dėl gedimo.

VVTAT aiškina, kad sunkias, daugiau nei dešimt kilogramų sveriančias nekokybiškas ne maisto prekes kokybei įvertinti, taisyti, keisti ar grąžinti paprastai veža pardavėjas, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Mano atveju svarbu buvo išsiaiškinti ne vien tai, kas užsakė automobilį, bet ir kuo grindžiamas išskaitymas bei kokiam grąžinimui jis taikomas.

Atsakydami jie atsiuntė bendrą nuorodą į grąžinimo taisykles. Joje radau informaciją apie kokybiškų prekių grąžinimą persigalvojus.

Dar kartą parašiau, kad mano šaldytuvo atvejis buvo kitas.

Šįkart nebesutikau likti prie „perdavėme atsakingam skyriui“

Parengiau rašytinę pretenziją dėl neišmokėtos sumos. Prašiau grąžinti 40 eurų arba pateikti motyvuotą atsakymą su konkrečiu išskaitymo pagrindu.

Visus dokumentus jau turėjau viename aplanke: sąskaitą, gedimo registraciją, susirašinėjimą, patikros informaciją, paėmimo dokumentą ir banko išrašą.

VVTAT nurodo, kad pirmiausia su aiškiu reikalavimu reikia raštu kreiptis į pardavėją. Jei per keturiolika dienų atsakymo nėra arba jis netenkina, galima kreiptis į tarnybą dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo. Tai yra atsakymo į pretenziją terminas – jo nereikėtų painioti su pirkimo atsisakymo laikotarpiu.

Prireikė dar kelių laiškų. Galiausiai gavau pranešimą, kad išskaitymas peržiūrėtas ir likusi suma bus grąžinta.

Po kelių dienų atėjo keturiasdešimt eurų. Be ilgo paaiškinimo.

Dabar labiausiai vertinu ne pažadą telefonu, o aiškų patvirtinimą

Žmona paklausė, ar bent džiaugiuosi viską atgavęs.

Džiaugiausi. Tik sunku buvo jausti pergalę dėl to, kad atgavau savo pinigus po šešių savaičių laukimo ir dar papildomo aiškinimosi.

Iš tos istorijos man liko keli labai praktiški įpročiai. Apie gedimą pranešu raštu. Aiškiai įvardiju, ko prašau. Išsaugau pardavėjo atsakymą ir prekės paėmimo dokumentą. Jei kalbamės telefonu, po pokalbio išsiunčiu trumpą laišką su tuo, ką supratau esant sutarta.

Ir nebepainioju „grąžinau per keturiolika dienų“ su atsakymu į visus galimus ginčus.

Brolio mažą šaldytuvą nuvežiau atgal dar prieš gaudamas pirmą pavedimą. Jis padėjo man jį iškelti ir paklausė, ar parduotuvė jau atsiskaitė.

– Dar ne, – atsakiau.

Kai po visko pasakiau, kad pinigus pagaliau gavau, jis kurį laiką bandė prisiminti, apie kokį pirkinį kalbu.

Man per tas savaites užmiršti nepavyko nė dienai.

Ačiū už istoriją Jonui P. (redaguota redakcijos)