Tris mėnesius svėriau maistą, kurį išmetame pasibaigus galiojimui: susidarė 4,8 kilogramo ir 41 euras

Tris mėnesius prieš išmesdamas maistą padėdavau jį ant virtuvinių svarstyklių ir užrašydavau, kiek jis kainavo. Kai suskaičiavau rezultatus, sąraše buvo 4,8 kilogramo ir 41 euras. Tai buvo produktai, kuriuos parsinešėme namo, sudėjome į šaldytuvą ar spintelę, bet laiku nesuvalgėme. Iki šio bandymo būčiau sakęs, kad mūsų šeima maisto beveik neišmeta.

Man atrodė, kad išmetame tik smulkmenas: kelis šaukštus grietinės, jogurtą, kurio niekas nebenorėjo, užmirštą užtepėlę. Tokie kiekiai neatrodo verti dėmesio, ypač kai šiukšliadėžėje atsiduria po vieną. Tačiau vieną vakarą tvarkydamas šaldytuvą radau neatidarytą mėsos pakuotę, kurios vartojimo terminas jau buvo pasibaigęs. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyti ne vienos dienos, o ilgesnio laikotarpio vaizdą.

Žmona iš pradžių nusijuokė. Paklausė, ar dabar kiekvieną jogurto likutį reikės nešti man parodyti. Atsakiau, kad nieko kaltinti nenoriu. Tiesiog pats jau ne kartą buvau pirkęs produktų su mintimi „tikrai suvalgysime“, o po savaitės nebenorėdavau prisiminti, kiek jie kainavo. Susitarėme tris mėnesius nieko neslėpti ir fiksuoti tai, ką iš tikrųjų tenka išmesti.

Pirmiausia paaiškėjo, kad prastai prisimename savo šaldytuvą

Ant šaldytuvo pritvirtinau lapą. Jame užrašydavau produktą, išmetamą kiekį ir jo vertę. Jei išmesdavome visą neatidarytą pakuotę, skaičiuoti buvo paprasta. Jei likdavo tik dalis, kainą apskaičiuodavau pagal likusį svorį. Nenorėjau prie nuostolių pridėti visos pakuotės kainos, jeigu didžiąją dalį jau buvome suvalgę.

Pirkimo kainas tikrindavau pagal čekius, kai juos turėdavau. Kitais atvejais užsirašydavau apytikslę sumą. Todėl tie 41 euras nėra iki paskutinio cento patikrinta buhalterinė ataskaita. Tačiau skaičiavome nuosekliai ir stengėmės sumų nedidinti. Lupenų, kaulų ir kitų nevalgomų dalių į šį sąrašą netraukėme.

Pirmas kelias savaites labiausiai stebino pasikartojimai. Šaldytuve atsirasdavo du vienodi produktai, nors anksčiau pirkto dar nebuvome atidarę. Parduotuvėje vienas iš mūsų neprisimindavo, ar namuose liko grietinės. Nusipirkdavo dar. Grįžęs naują indelį padėdavo priekyje, senasis likdavo už puodo arba daržovių dėžutės.

Vieną savaitgalį radau dvi atidarytas tos pačios užtepėlės pakuotes. Paklausiau žmonos, kodėl atidarė antrą. Ji atsakė nemačiusi pirmos. Po kelių dienų pats padariau beveik tą patį su sūriu. Tada pasidarė aišku, kad problema nesusijusi su vienu iš mūsų. Mes abu apsipirkdavome remdamiesi gana miglotu prisiminimu, kas yra namuose.

Nuolaidą gaudavome parduotuvėje, o nuostolį parsinešdavome namo

Sąraše pradėjo kartotis ir akcijiniai pirkiniai. Du indeliai vietoj vieno, didesnė pakuotė, keli produktai už mažesnę bendrą kainą. Prie lentynos toks pasirinkimas atrodo logiškas: vis tiek vartojame, kodėl nesutaupius? Tačiau namuose paaiškėdavo, kad tą savaitę valgėme kitur, pakeitėme vakarienės planą arba tiesiog nenorėjome to paties produkto kelias dienas iš eilės.

Sunkiausia buvo pripažinti, kad kartais perkame ne pagal poreikį, o pagal gerą pasiūlymą. Pamatęs pigesnę mėsą jau įsivaizduodavau sekmadienio pietus. Tik sekmadienį išvažiuodavome pas tėvus, pirmadienį gaminti nebesinorėdavo, o antradienį prisimindavau pakuotę šaldytuve. Pirkinio metu planas atrodė visiškai realus. Vėliau niekas jo nebeprižiūrėdavo.

Su didelėmis pakuotėmis nutikdavo panašiai. Kaina už kilogramą mažesnė, bet suvalgoma tik dalis. Kai likutį reikėdavo sverti ir įrašyti į lapą, parduotuvėje patirtas pasitenkinimas geru pirkiniu greitai dingdavo. Ypač jeigu pakuotė būdavo beveik pilna. Tokį produktą išmesti buvo gerokai nemaloniau nei paskutinius du šaukštus.

Pradėjome pastebėti ir keistą atidėliojimą. Pamatome, kad produktą reikia greitai sunaudoti, bet tuo metu nenorime, todėl paliekame rytojui. Kitą dieną istorija kartojasi. Kartais šaldytuve jis išstovi tol, kol sprendimo priimti nebereikia – terminas jau praėjęs. Anksčiau apie tokius atvejus beveik nesusimąstydavau, o dabar jie likdavo užrašyti.

Viena data dar nepasako visko, todėl teko atidžiau skaityti etiketes

Fiksuodami išmetamą maistą supratome, kad iki tol pernelyg vienodai vertinome skirtingus užrašus ant pakuočių. „Tinka vartoti iki“ ir „geriausias iki“ nėra tas pats. Pirmasis žymėjimas susijęs su produkto sauga, o antrasis pirmiausia nurodo laiką, iki kurio išlaikomos numatytos kokybės savybės, jei laikomasi saugojimo sąlygų.

Tai nereiškė, kad pradėjome rizikuoti ar ragauti įtartinus produktus. Ypač greitai gendančio maisto saugumo nebandėme nustatyti vien pagal kvapą. Tačiau sausų produktų ar kitų prekių su užrašu „geriausias iki“ nebeskubėjome mesti lauk vien pamatę praėjusią datą. Pirmiausia žiūrėdavome, koks tai produktas, kokios laikymo sąlygos ir ką nurodo gamintojas.

Dar vienas mūsų atradimas buvo instrukcija po atidarymo. Ant pakuotės galėjo būti nurodyta dar gana tolima data, tačiau šalia parašyta, per kiek laiko produktą suvartoti atidarius. Anksčiau į tai ne visada atkreipdavome dėmesį. Vėliau ant kai kurių indelių pradėjome užrašyti atidarymo dieną. Bent nebereikėdavo prie šaldytuvo ginčytis, ar tai buvo užvakar, ar praėjusią savaitę.

Bandymas dėl to nebuvo laboratorinis tyrimas. Dalis jo parodė ir mūsų pačių klaidas vertinant maisto galiojimą. Tačiau galutinis sąrašas liko paprastas: kiek maisto išmetėme, kai jau nusprendėme jo nebevartoti dėl praėjusio termino ar per ilgo laikymo. Tie produktai jau buvo nupirkti, o jų vietoje vis tiek reikėjo pirkti kitus.

Suskaičiavus paaiškėjo, ką iš tikrųjų verta keisti

Per tris mėnesius susidarė 4,8 kilogramo. Padalijus laikotarpį, vidutiniškai tai buvo apie 1,6 kilogramo ir beveik 14 eurų per mėnesį. Suma neatrodė tokia, dėl kurios reikėtų apversti visą šeimos gyvenimą. Tačiau lape matėsi, kad nemažą jos dalį galėjome išsaugoti labai paprastais sprendimais, kuriems nereikia nei ypatingos drausmės, nei sudėtingos programėlės.

Šaldytuve paskyrėme vieną aiškiai matomą vietą produktams, kuriuos reikia sunaudoti pirmiausia. Prieš apsipirkdamas jį atsidarau ir pasižiūriu, kas likę. Didelių pakuočių nebeimu automatiškai, o greitai gendančius produktus perku turėdamas konkretų planą. Jeigu žinau, kad artimiausias dienas beveik nebūsime namuose, parduotuvėje tai pagaliau prisimenu.

Nustojome gaminti ir tam, kad būtinai užtektų kelioms dienoms, kai patirtis rodo, jog antros dienos vakarienės nebesinorės. Geriau mažesnis puodas, kurį suvalgome, nei didesnis, kurį kelias dienas stumdome šaldytuve. Ne viskas pasikeitė iš karto, tačiau išmetamo maisto sumažėjo, o prie lapo nebereikėjo grįžti taip dažnai.

Pasibaigus trims mėnesiams sąrašą nuėmiau, bet jo neišmečiau. Įdėjau prie pirkinių užrašų. Po kelių dienų parduotuvėje vėl pamačiau pasiūlymą imti tris pakuotes pigiau. Jau tiesiau ranką, paskui prisiminiau, kad namuose turime pradėtą. Tą kartą nepirkau nė vienos. Grįžę vakarienei sunaudojome likutį, kuris anksčiau greičiausiai būtų likęs už kitų produktų.