Prie kasos pensininkei pasakė, kad nuolaida galioja tik programėlėje. Ji parodė paprastą telefoną ir tyliai pradėjo dėti prekes atgal

Pensininkė atėjo nusipirkti maisto, bet prie kasos turėjo rinktis, ką palikti: lentynoje matyta nuolaida galiojo tik turintiems programėlę. Parodžiusi paprastą telefoną su mygtukais, ji tyliai atidėjo sviestą. Sūrį dar palaikė rankoje ir paprašė palikti: „Anūkė ateis.“

– Šitą išbraukit. Ir šitą, – pasakė prieš mane stovinti pensininkė, kai kasininkė paaiškino, kad lentynoje matyta nuolaida galioja tik programėlėje. Prieš tai moteris dar buvo išsitraukusi telefoną su mygtukais ir paklaususi, ar su tokiu tiktų.

Kasininkei papurčius galvą, ji padėjo telefoną į kišenę, o nuo juostos paėmė sviestą ir sūrį. Sūrį kelias sekundes palaikė rankoje, paskui grąžino atgal.

– Ne, sūrį palikit. Anūkė ateis.

Stovėjau už jos su krepšeliu ir girdėjau, kaip monetos skamba delne. Iki tol žiūrėjau tik į savo telefoną. Dabar nebežinojau, kaip nusisukti, kad moteris nepasijustų stebima.

Ji buvo suskaičiavusi dar prieš prieidama kasą

Jos pirkiniai jau tilpo viename nedideliame maišelyje: duona, pienas, kruopos, keli obuoliai. Ant juostos dar laukė sviestas ir sūris.

Moteris paklausė, kodėl suma tokia didelė. Kasininkė atsuko ekraną ir pradėjo vardyti kainas. Pensininkė sustabdė ties sviestu – sakė lentynoje mačiusi visai kitą.

– Ten pasiūlymas su programėle, – paaiškino kasininkė.

Moteris iš piniginės ištraukė plastikinę parduotuvės kortelę.

– Aš turiu kortelę. Visada ją duodu.

Paaiškėjo, kad šiam pasiūlymui jos nepakanka. Tada ir pasirodė tas mažas telefonas su nusitrynusiais mygtukais.

– Man sūnus šitą nupirko. Sakė, kad garsiai skamba, – pasakė ji.

Kasininkė patvirtino, kad reikėtų išmaniojo. Moteris daugiau apie telefoną nebeklausinėjo.

„Aš ne viską perskaičiau“

Kai ji paprašė išbraukti prekes, kasininkė jas atidėjo į šalį. Eilė už mūsų ilgėjo. Kažkas paklausė, ar atidarys dar vieną kasą.

Pensininkė atsisuko ir pasakė:

– Atsiprašau. Aš tuoj susitvarkysiu.

Tai buvo pirmas kartas, kai norėjau įsiterpti. Ji nieko nebuvo išpylusi, nepametusi, nesiginčijo. Tik bandė nusipirkti tiek, kiek galėjo sau leisti.

Paklausiau, ar galėčiau padėti savo programėle, jei tai leidžia parduotuvės tvarka.

Moteris iškart pakėlė ranką.

– Ne, nereikia mokėti už mane.

– Aš ir nesiūlau mokėti. Gal būtų galima nuolaidą pritaikyti.

Kasininkė pasakė turinti pasitikslinti ir iškvietė kolegę. Kol laukėme, pensininkė žiūrėjo į atidėtą sviestą.

– Aš ne viską perskaičiau, – tyliai pasakė. – Kainą didelę mačiau. Apačioj gal buvo parašyta.

Ji kalbėjo taip, lyg man reikėtų paaiškinti, kodėl nemoka apsipirkti.

Darbuotoja nuėjo patikrinti pasiūlymo

Atėjusi kolegė pasiėmė sviesto pakelį ir nuėjo prie lentynos. Kasininkė tuo metu atidėjo mūsų pirkimą ir pradėjo aptarnauti kitą klientą, kad nereikėtų visiems stovėti.

Pasitraukėme į šoną. Pensininkė vis dar laikė pinigus rankoje. Paklausiau, ar jai nereikia atsisėsti ant netoliese buvusio suoliuko.

– Aš gerai. Tik gaila, kad tiek sugaišot.

Pasakiau, kad neskubu. Iš tikrųjų skubėjau – namuose laukė šeima ir vakarienė, kurios produktai buvo mano krepšelyje. Bet dėl kelių minučių dabar tikrai negalėjau skųstis.

Grįžusi darbuotoja paaiškino, kad programėlės sąlyga buvo nurodyta. Paskui pridūrė, kad šįkart pirkiniui pritaikys nuolaidą parduotuvės nustatyta tvarka.

Moteris paklausė:

– Tai man užteks?

Darbuotoja pasakė perskaičiuosianti.

Sviestas grįžo į maišelį

Prie kasos sulaukėme mažesnės sumos. Pensininkė dar kartą perskaičiavo monetas, padavė banknotą ir paklausė, ar tikrai įmuštas ir sūris.

– Taip, viskas yra, – atsakė kasininkė.

Moteris patikrino maišelį, nors pati matė, kaip prekės į jį sudėtos. Tada pasiėmė grąžą ir padėkojo. Paskui dar kartą padėkojo darbuotojai, kuri buvo nuėjusi prie lentynos.

Man jau grįžtant prie savo krepšelio, ji palietė rankovę.

– Aš pinigų namie dar turiu. Tik ne visus nešiojuosi.

– Supratau, – pasakiau.

Daugiau nieko neklausiau. Nenorėjau, kad ji turėtų man pasakoti apie savo pensiją, santaupas ar tai, kodėl pasiėmė būtent tiek.

Ji paklausė, ką turės daryti kitą kartą

Prie išėjimo vėl susitikome. Moteris stovėjo susidėjusi maišelį ant suoliuko ir užsiseginėjo paltą.

– O dabar visur reikės to naujo telefono? – paklausė.

Pasakiau, kad skirtingi pasiūlymai turi skirtingas sąlygas. Kalbėdama pati girdėjau, kaip mažai jai padeda toks atsakymas.

– Tai reikės kiekvieną kartą klausti, – nusprendė ji.

Pasiūliau prieš mokant parodyti pasirinktą prekę ir pasitikslinti kainą. Ji linktelėjo, tačiau tuoj pat pažvelgė į kasas.

– Kad jos ir taip darbo turi.

Ji pasiėmė maišelį ir išėjo. Iš kišenės pasigirdo garsus telefono skambutis. Moteris sustojo, atsiliepė ir pasakė, kad jau eina namo, tik parduotuvėje truputį užtruko.

Namuose pirmiausia papasakojau apie telefoną

Dukra paklausė, kodėl taip ilgai negrįžau. Iš pradžių pasakiau, kad buvo eilė, bet paskui papasakojau viską.

Ji pasiūlė tai moteriai padėti įsidiegti programėlę.

Prim iniau, kad jos telefone tokios galimybės nebuvo.

– Tai reikėtų kito, – atsakė dukra ir pati nutilo.

Sėdėjome prie virtuvės stalo. Mano telefonas gulėjo šalia, jame turėjau kelias parduotuvių programėles. Niekada nesusimąstydavau, kiek dalykų man dėl to paprastesni.

Tą vakarą pensininkė išėjo su visais pasirinktais pirkiniais. Darbuotojos padėjo, sprendimas atsirado. Tačiau kitą savaitę prie kitos akcijos jos vėl gali laukti tas pats pokalbis.

Ar nuolaidą turėtų gauti tik mokantis ja pasinaudoti telefone, ar užtektų, kad žmogus turi parduotuvės kortelę ir pinigų pirkiniui?