Po trijų darbo pokalbių pasiūlė 1 800 eurų: „Viršutinė riba skirta patyrusiems.“ Mano patirtį jie žinojo nuo pirmos dienos

Kai po trečio pokalbio paskambino su darbo pasiūlymu, pirmiausia išgirdau, kad komandai labai patikau. Tada pasakė atlyginimą – 1 800 eurų neatskaičius mokesčių, nors per pirmą susitikimą buvau aiškiai įvardijęs, kad darbą keisčiau už 2 200. Paklausęs apie skelbime nurodytą 2 400 eurų ribą, sulaukiau atsakymo: „Ji labiau skirta patyrusiems kandidatams.“

– Mano gyvenimo aprašymą turėjote prieš visus tris pokalbius, – pasakiau. – Kada paaiškėjo, kad patirties neužtenka?

Atrankų specialistė kelias sekundes tylėjo. Paskui pradėjo aiškinti apie vidinę atlygio sistemą.

Apie pinigus pasikalbėjome dar prieš pirmą susitikimą

Darbą tuo metu turėjau. Nebuvau pasiruošęs išeiti bet kur, tačiau jau kurį laiką jaučiau, kad stoviu vietoje: tos pačios užduotys, augantis krūvis ir pažadai apie atlyginimo peržiūrą.

Naujas skelbimas patraukė dėl aiškiai įvardytų pareigų ir atlygio intervalo: 1 800–2 400 eurų neatskaičius mokesčių. Darbas atitiko tai, ką dariau beveik šešerius metus.

Per pirmą skambutį specialistė paklausė atlyginimo lūkesčio. Atsakiau be užuolankų:

– Kalbėčiau apie 2 200 eurų prieš mokesčius. Už mažiau keisti darbą man nebūtų prasmės.

– Supratau, pasižymiu, – pasakė ji. – Tai patenka į mūsų numatytas ribas.

To sakinio ir užteko, kad toliau dalyvaučiau. Negalvojau, kad man jau pažadėtas atlyginimas, tačiau maniau, jog abi pusės bent jau kalbame apie tą pačią sumą.

Atrankai atidaviau tris vakarus ir dalį atostogų dienos

Pirmas pokalbis vyko nuotoliu. Aptarėme patirtį, dabartines atsakomybes ir tai, kodėl ieškau pokyčio. Po jo gavau kvietimą susitikti su skyriaus vadovu.

Antram etapui reikėjo praktinės užduoties. Atsiųstame laiške buvo parašyta, kad ji neturėtų užtrukti ilgiau nei valandą, bet vien susipažinti su medžiaga tiek ir užtrukau.

Dariau du vakarus. Žmona vieną kartą įkišo galvą į kambarį ir paklausė, ar dar ilgai.

– Noriu normaliai užbaigti. Jau beveik.

Kai uždariau kompiuterį, ant stalo virtuvėje stovėjo pridengta lėkštė. Vakarieniavau vienas, telefone dar tikrindamas, ar prie laiško tikrai prisegiau tinkamą failą.

Trečias susitikimas buvo jų biure, darbo dienos viduryje. Pasiėmiau pusdienį atostogų. Dabartiniam vadovui pasakiau, kad turiu asmeninių reikalų, ir visą kelią jaučiausi nejaukiai, nors nieko blogo nedariau.

Jie jau kalbėjo taip, lyg būčiau jų darbuotojas

Paskutiniame pokalbyje dalyvavo būsimas tiesioginis vadovas ir dar vienas komandos žmogus. Aptarėme mano užduotį, jie pagyrė kelis sprendimus, paklausė, kaip elgčiausi su sudėtingu klientu.

Paskui pokalbis pasisuko į darbo pradžią.

– Kiek laiko reikėtų užbaigti reikalus dabartinėje vietoje?

Pasakiau, kad norėčiau išeiti tvarkingai, perduoti darbus. Vadovas linktelėjo ir pradėjo pasakoti, kuriuos projektus galėčiau perimti.

Išeidamas jau žiūrėjau, kur darbuotojai palieka automobilius. Pakeliui namo paskambinau žmonai ir pasakiau, kad, atrodo, pavyko.

Tą vakarą pirmą kartą rimtai paskaičiavome, ką reikštų didesnis atlyginimas. Jokio naujo automobilio neplanavome. Norėjome padengti atidėtas išlaidas ir pagaliau turėti santaupų, kurių nereikėtų liesti sugedus skalbyklei.

Pasiūlyme liko suma, dėl kurios nebūčiau pradėjęs atrankos

Skambučio sulaukiau po dviejų dienų. Specialistė džiaugsmingai pranešė, kad mane pasirinko, ir pasakė tuos 1 800 eurų.

Iš pradžių net pasitikslinau, ar teisingai išgirdau.

– Taip, pradžiai. Vėliau būtų galimybė atlyginimą peržiūrėti.

Primindamas savo lūkestį stengiausi kalbėti ramiai. Paaiškinau, kad šią sumą aptarėme dar prieš atranką, todėl nesuprantu, kodėl tik dabar sužinau apie tokį skirtumą.

Tada ir išgirdau, kad viršutinė riba skirta patyrusiems.

– Kokios konkrečiai patirties man trūksta? – paklausiau.

Ji paminėjo jų naudojamą sistemą ir kelis vidinius procesus. Per ankstesnius pokalbius buvome apie tai kalbėję: vadovas sakė, kad sistemą išmoksiu, o mano turima patirtis leis greitai įsivažiuoti.

Dabar ta pati aplinkybė tapo priežastimi pasiūlyti mažiau.

„Po bandomojo galėtume grįžti prie šio klausimo“

Paprašiau pasiūlymą atsiųsti raštu ir pasiteiravau, ar atlyginimo peržiūra turėtų konkrečią datą, kriterijus bei numatomą sumą.

Atsakė, kad viskas priklausytų nuo rezultatų.

– Suprantu. Bet ką turėčiau pasiekti, kad gaučiau tuos 2 200?

– Tai aptartumėte pradėjęs dirbti su vadovu.

Šitas atsakymas man buvo sunkiausias. Jau turėjau darbą, kuriame atlyginimo klausimas vis būdavo nukeliamas į vėliau. Per atranką tikėjausi susitarti aiškiau.

Pasakiau, kad už 1 800 eurų pasiūlymo nepriimsiu. Specialistė paklausė, ar atlygis man yra svarbiausias dalykas renkantis darbą.

Trumpam pasijutau taip, lyg turėčiau teisintis.

– Jis buvo vienas pirmųjų dalykų, apie kuriuos manęs paklausėte, – atsakiau.

Atsisakiau, nors tą vakarą dar dvejojau

Gavęs laišką perskaičiau jį kelis kartus. Pareigos patiko, komanda paliko gerą įspūdį, o po tiek pastangų atsisakyti buvo sunkiau, nei tikėjausi.

Žmona paklausė, ar jie pakeitė sumą.

– Ne. Tik parašė apie augimo galimybes.

Ji prisitraukė prie savęs nešiojamąjį kompiuterį, pažiūrėjo pasiūlymą ir grąžino man.

– Tada atsakyk pagal tai, ką siūlo dabar.

Kitą rytą padėkojau už skirtą laiką ir pasiūlymo atsisakiau. Parašiau, kad atlyginimo lūkestį buvau įvardijęs atrankos pradžioje, o gauta suma neatitinka sąlygų, dėl kurių sutikčiau keisti darbą.

Po savaitės tą skelbimą pamačiau vėl. Tas pats pareigų pavadinimas, tas pats intervalas – 1 800–2 400 eurų.

O savo kalendoriuje dar turėjau neištrintą priminimą apie trečią pokalbį. Šalia jo buvau pasižymėjęs: „Paklausti, kada galėčiau pradėti.“

Pataisiau į kitą sakinį: „Kitą kartą prieš užduotį – konkreti suma.“