Kaimynas nukreipė kamerą į mano kiemą. Paprašiau ją pasukti – po pokalbio jis pradėjo stebėti mane dar labiau

Pirmą kartą paprašiau kaimyno pasukti kamerą tada, kai pamačiau, kad ji nukreipta tiesiai į mano terasą. Jis atsakė saugantis savo turtą, tačiau kitą rytą per tvorą paklausė, kodėl vakar taip vėlai grįžau. Po kelių dienų jau komentavo ir mano svečius, nors buvau prašiusi vienintelio dalyko – kad galėčiau savo kieme nesijausti stebima.

– Pusę vienuoliktos dar važinėjate, – pasakė jis, kai išnešiau šiukšles. – Darbas toks?

Sustojau laikydama konteinerio dangtį. Iš darbo buvau grįžusi gerokai anksčiau, vakare važiavau pas mamą, bet aiškintis jam nenorėjau. Paklausiau, kodėl apskritai seka, kada grįžtu, o jis šyptelėjo: „Kaimynai juk viską mato.“

Kamera atsirado po jo garažo stogeliu

Anksčiau mūsų bendravimas buvo įprastas: pasisveikindavome, kartą paskolinau kopėčias, jis žiemą buvo nustūmęs sniegą ir nuo mano įvažiavimo. Artimai nebendravome, tačiau priežasčių pyktis neturėjau.

Kamerą pastebėjau šeštadienį, valydama terasos stalą. Ji buvo pritvirtinta po garažo stogeliu, netoli tvoros. Jo vartai liko vienoje pusėje, o objektyvas žiūrėjo į kitą – ten, kur stovėjo mano lauko baldai ir buvo galinės namo durys.

Iš pradžių pagalvojau, kad tik man taip atrodo. Net nuėjau iki kiemo galo, pažiūrėjau iš kelių vietų, o vakare parodžiau atvažiavusiai seseriai. Ji irgi nustebo, bet pasakė, kad vien iš korpuso padėties tiksliai nenustatysime, ką kamera apima.

Todėl kitą dieną, pamačiusi kaimyną prie automobilio, priėjau pasikalbėti. Pasakiau ramiai: „Man atrodo, jūsų kamera apima mano terasą. Gal galite patikrinti ir pasukti taip, kad mano kiemo nesimatytų?“

Jis net nepažvelgė į kamerą. Paaiškino, kiek dabar vagysčių, kiek kainavo jo įrankiai, ir paklausė, ar aš jam nupirksiu naujus, jeigu kas nors dings.

Atsakiau, kad jo turto saugoti netrukdau. Noriu tik žinoti, kad vakarieniaudama terasoje nepatenku į jo įrašus. Tuomet jis numojo ranka: „Jeigu nieko blogo nedarote, tai ko bijoti?“

Po pokalbio jis ėmė pastebėti mano dienotvarkę

Po klausimo apie vėlyvą grįžimą dar bandžiau save raminti. Gal buvo lauke, gal girdėjo vartus, gal komentaras tiesiog nevykęs. Nenorėjau iš vieno sakinio daryti išvadų.

Tačiau ketvirtadienį atvažiavo draugė. Pasėdėjome virtuvėje, paskui išėjome į terasą, kur ji norėjo parodyti telefone kelionės nuotraukas. Kitą rytą kaimynas pasiteiravo: „Vakar viešnių turėjote? Ilgokai sėdėjote.“

Paklausiau, ar jam trukdėme. Atsakė, kad ne, tik matė šviesą. Mane nuo to paaiškinimo net supurtė: iš jo namo langų mano terasą užstojo garažas.

Netrukus pradėjau pastebėti, kad išėjusi į kiemą vis pakeliu akis į kamerą. Persinešiau kėdę arčiau sienos, kad būčiau už kampo, o vieną vakarą, jau nešdamasi puodelį į lauką, apsigalvojau ir likau virtuvėje.

Būtent tą akimirką supykau labiausiai. Kieme visą pavasarį sodinau augalus, pati dažiau terasos turėklus, o dabar stovėjau prie durų ir svarščiau, kur atsisėsti, kad kaimynas paskui nekomentuotų.

Kaimyno namo kameraNuotrauka: Sukurta DI

Vietoj dar vieno ginčo parašiau žinutę

Parašiau jam, kad jo pastabos apie mano grįžimo laiką ir svečius man nemalonios. Dar kartą paprašiau patikrinti kameros matymo lauką ir užtikrinti, kad mano terasa bei namo durys nebūtų stebimos.

Atsakymas atėjo beveik iš karto: „Mano kiemas, mano kamera. Neaiškinkite, ką man daryti.“ Perskaičiau jį seseriai telefonu, ir ji paprašė nieko daugiau tą vakarą nerašyti.

Kitą dieną nufotografavau, kur pritvirtinta kamera, išsisaugojau susirašinėjimą ir pasižymėjau konkrečias jo pastabas bei datas. Stengiausi rašyti tik tai, kas įvyko, nepridėti savo spėjimų. Tada kreipiausi į policiją, aprašiau situaciją ir paprašiau įvertinti jo elgesį.

Kai su manimi susisiekė pareigūnė, labiausiai įsiminė jos klausimas, ar kaimynas tik komentuoja, ar ir grasina. Atsakiau, kad tiesioginių grasinimų nebuvo, tačiau jau keičiu savo įpročius ir vengiu dalies kiemo.

Pasakiusi tai garsiai supratau, kiek laiko bandžiau pati sau įrodyti, kad gal per jautriai reaguoju. Kiekvieną jo repliką nagrinėjau atskirai, nors kartu jos jau veikė mano kasdienybę.

Kai buvo parodytas vaizdas, ginčas pasikeitė

Po kurio laiko kaimynas sutiko, kad kameros vaizdą patikrintų ją montavęs žmogus. Susitikti paprašiau dalyvaujant ir seseriai – viena prie jo garažo eiti nebenorėjau.

Ekrane matėsi jo kiemo dalis, tvora ir mano terasa. Į kadrą pateko stalas, kėdės bei durys, pro kurias išeidavau į lauką. Pažiūrėjau į kaimyną, tačiau jis aiškino, kad į mano pusę specialiai nežiūrėjęs.

– Bet pasakydavote, kada grįžau ir kiek sėdėjau su drauge, – priminiau. Jis atsakė, kad norėjo tik pabendrauti.

Montuotojas pasuko kamerą ir pakeitė jos nustatymus. Patikrinome vaizdą dar kartą: mano terasos ekrane nebeliko. Paprašiau, kad taip ir liktų, o kaimynui pasakiau nebenorinti jokių komentarų apie savo svečius ar dienotvarkę.

Atsiprašymo neišgirdau. Jis tik burbtelėjo, kad dėl paprastos kameros pridariau rūpesčių. Sesuo palietė mano alkūnę, ir mes išėjome, daugiau nesiginčydamos.

Dabar prasilenkdami kartais linktelime vienas kitam. Kelias pirmas dienas vis dar žvilgtelėdavau į garažo kampą, bet vieną sekmadienį išsinešiau pusryčius į terasą ir ten prasėdėjau beveik valandą.

Puodelį ant stalo palikau net nuėjusi į namus. Anksčiau būčiau skubėjusi viską susirinkti, kad tik nereikėtų dar kartą išeiti.