Taromatas priėmė visus mano butelius, bet kvito neišspausdino. Pinigus atgavau tik grįžęs prie aparato su darbuotoja

Į taromatą sudėjau 84 butelius ir skardines, ekrane mačiau 8,40 euro sumą, tačiau paspaudęs kvito mygtuką nieko nesulaukiau. Aparatas trumpai suūžė ir grįžo į pradinį langą. Pinigų nepraradau: paskambinau ant taromato nurodytu numeriu, pakviečiau parduotuvės darbuotoją, o ši, suradusi mano operaciją sistemoje, atspausdino kvito kopiją.

Iki tol nežinojau, kad toks sprendimas apskritai įmanomas. Buvau įsitikinęs, kad jei popierėlis neišlindo, teks įrodinėti, kiek butelių atnešiau. Juk rankose liko tik du tušti maišai, o už nugaros jau laukė kitas žmogus.

– Gal dar paspauskit, – pasiūlė jis. Pažiūrėjau į ekraną, bet mano sumos ten nebebuvo. Pradėti naują operaciją galėjau, o grįžti prie ką tik užbaigtos – ne.

Butelius priėmė, o pinigus patvirtinantis lapelis nepasirodė

Tarą buvau sukaupęs per kelias savaites. Maišai stovėjo sandėliuke ir vis kliuvo už kojų, todėl šeštadienį pagaliau susikroviau juos į automobilį. Prie taromato pataikiau beveik be eilės ir net apsidžiaugiau, kad šį kartą viskas vyks greitai.

Aparatas butelius priėmė tvarkingai. Kelias skardines teko pasukti, vieną butelį įdėti pakartotinai, tačiau galiausiai maišai ištuštėjo. Ekrane perskaičiau sumą, paspaudžiau užbaigimo mygtuką ir ištiesiau ranką prie kvito angos.

Nieko. Palaukiau dar kelias sekundes, pasilenkiau pažiūrėti, ar lapelis neužstrigęs prie pat krašto. Nesimatė net popieriaus kampelio, o ekrane jau švietė kvietimas kitam žmogui dėti tarą.

Pirmas noras buvo trenkti delnu per korpusą. Susilaikiau, bet garsiai nusikeikiau. Labiausiai erzino mintis, kad dabar dėl tų aštuonių eurų teks sugaišti daugiau laiko, negu užtrukau nešdamas ir dėdamas visus butelius.

Paskambinau numeriu, nurodytu ant taromato

Ant aparato pastebėjau lipduką su pagalbos numeriu. Anksčiau į jį nebuvau atkreipęs dėmesio, nors prie šito taromato stovėjau ne pirmą kartą. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau dar būdamas vietoje.

Atsiliepusiam žmogui pasakiau parduotuvės adresą, perskaičiau aparato numerį ir paaiškinau, kad tara priimta, tačiau kvitas neišspausdintas. Jis paklausė, kokią sumą mačiau ir prieš kiek laiko baigiau operaciją. Pažiūrėjau į laikrodį – nuo nesėkmingo bandymo buvo praėjusios vos kelios minutės.

– Aštuoni eurai keturiasdešimt. Butelių ir skardinių buvo aštuoniasdešimt keturi, – pasakiau, pats nustebęs, kaip gerai prisimenu skaičių. Dar paprašė pakviesti parduotuvės darbuotoją, kad ši patikrintų aparatą ir padėtų išspręsti situaciją vietoje.

Prieš eidamas į parduotuvę nufotografavau taromato numerį. Vyrui už nugaros paaiškinau, kad kvito negavau ir jau pranešiau apie problemą. Jis nusprendė palaukti, kol kas nors ateis, užuot bandęs laimę su savo pilnu maišu.

Darbuotoja pirmiausia paklausė, ar kvito nepalikau angoje

Parduotuvėje priėjau prie darbuotojos, kuri tuo metu dėliojo prekes. Ji paklausė, ar tikrai paspaudžiau kvito mygtuką ir ar lapelis neliko aparate. Supratau, kad klausimai įprasti, bet mano balsas jau buvo gerokai mažiau kantrus.

– Paspaudžiau. Palaukiau, patikrinau angą, paskambinau nurodytu numeriu. Kvito nėra, – išvardijau beveik vienu atsikvėpimu. Ji padėjo prekę į lentyną ir pasakė einanti kartu.

Prie aparato darbuotoja atrakino techninę dalį ir patikrino spausdintuvą. Paaiškėjo, kad užstrigo popierius. Kol ji tvarkė, stovėjau šalia su tuščiais maišais ir vis žvilgčiojau į laikrodį: į parduotuvę buvau užsukęs trumpam, namuose dar laukė kiti darbai.

Sutvarkiusi popierių ji paprašė pakartoti sumą ir apytikslį laiką. Pasakiau tuos pačius 8,40 euro, tada neištvėręs paklausiau: „O jūs dabar matysite, kad tikrai tiek pridaviau?“

Darbuotoja linktelėjo ir paaiškino, kad šio taromato sistema išsaugo atliktų operacijų bei kvitų duomenis. Pagal juos galima surasti užbaigtą pridavimą ir pakartotinai atspausdinti kvitą. Iki tos minutės maniau, jog visas mano įrodymas buvo tas vienintelis nepasirodęs popierėlis.

Kvito kopijoje buvo ta pati 8,40 euro suma

Darbuotoja patikrino paskutines operacijas ir rado manąją. Sutapo laikas, priimtos taros skaičius ir suma. Kai iš angos pagaliau išlindo kvito kopija, paėmiau ją atsargiau negu bet kada anksčiau.

– Štai, patikrinkite, – pasakė ji. Perskaičiau sumą du kartus, nors dabar jau nebuvo dėl ko abejoti. Padėkojau ir pridūriau, kad būčiau sutaupęs sau nervų, jei iš karto būčiau žinojęs apie galimybę atspausdinti kopiją.

Prie kasos kvitą pateikiau kaip įprastai. Suma buvo pritaikyta pirkiniams, ir tik tada jį paleidau iš rankos. Visą laiką parduotuvėje laikiau atskiroje kišenėje, kad nesupainiočiau su senais čekiais.

Grįžęs namo žmonai papasakojau, kodėl užtrukau. Ji paklausė, ar atgavau pinigus, o aš parodžiau pirkinių čekį su atimtais 8,40 euro. Tuščius taros maišus sulanksčiau ir padėjau į sandėliuką – kitą kartą jų nebereikės laikyti įrodymu, kad prie taromato apskritai buvau.