Telefoną pirkau išsimokėtinai 24 mėnesiams. Po pusmečio sudaužiau, o mokėti liko dar pusantrų metų

Kiekvieną mėnesį iš mano sąskaitos nuskaičiuojama 40 eurų už telefoną, kuris guli stalčiuje ir nebeįsijungia. Kai jį pirkau, ši įmoka atrodė visai nedidelė. Sutartis buvo dvejiems metams, o telefoną sudaužiau po šešių mėnesių. Tą dieną jau buvau sumokėjęs 240 eurų, tačiau dar liko 720 eurų ir aštuoniolika mėnesinių įmokų.

Telefonas kainavo 960 eurų. Galėjau rinktis gerokai pigesnį, bet parduotuvėje pradėjau lyginti ne galutines kainas, o mėnesines įmokas.

Už vieną būtų reikėję mokėti apie dvidešimt eurų, už kitą – trisdešimt, o už tą, kuris labiausiai patiko, keturiasdešimt. Skirtumas atrodė nedidelis. Kelios vakarienės išsinešti per mėnesį, ir viskas.

Be to, mano senas telefonas jau erzino: greitai išsikraudavo, trūko vietos, fotografuodamas kartais užstrigdavo. Norėjau nusipirkti gerą daiktą ir kelerius metus nebesukti galvos.

Pasirinkau dvejų metų mokėjimo laikotarpį. Mano pavyzdyje papildomų finansavimo mokesčių nebuvo, todėl skaičiavimas buvo paprastas: 24 mėnesiai po 40 eurų – iš viso 960 eurų.

Tik aš tada daugiausia galvojau apie keturiasdešimt.

Sudužo taip paprastai, kad iš pradžių net nepatikėjau

Tai nebuvo nei kelionė, nei vakarėlis, nei kažkoks ypatingas nutikimas. Šeštadienį nešiau pirkinius iš automobilio.

Telefonas buvo striukės kišenėje. Pasilenkiau paimti nuo žemės iškritusio obuolio, išgirdau dunkstelėjimą ir pamačiau jį ant betoninių laiptų.

Nukrito ne iš didelio aukščio, bet pataikė į patį kampą.

Pakėliau ir iš pradžių net lengviau atsikvėpiau: galvojau, kad įskilo tik stiklas. Tačiau ekrane mirgėjo juostos, dalis jo buvo juoda, o lietimas beveik neveikė. Po kurio laiko vaizdas visai dingo.

Stovėjau su pirkinių maišais ir vis spaudžiau įjungimo mygtuką. Atrodė, jeigu pabandysiu dar kartą, viskas susitvarkys.

Telefonas buvo su dėklu. Tik tuo metu supratau, kad dėklas man buvo tapęs savotišku leidimu nebesaugoti daikto. Visada galvojau: juk apsaugotas.

Namo užlipau piktas. Žmona paklausė, kas atsitiko, o aš iš karto pradėjau aiškinti, kad kišenė per sekli, laiptai nelygūs ir apskritai telefonas taip lengvai neturėjo sudužti.

Pats girdėjau, kaip kvailai tai skamba.

Sudužo telefono ekranas

Servise išgirdau sumą, kurios tą mėnesį neturėjau

Pirmadienį nuvežiau telefoną patikrinti. Po apžiūros man pateikė maždaug 340 eurų remonto pasiūlymą: pažeistas ne vien apsauginis stiklas, reikėjo keisti ekrano modulį.

Paklausiau, ar nėra pigesnio varianto. Tada dar pasiteiravau, ar būtų galima bent padaryti, kad veiktų, net jeigu liktų įskilimas.

Grįžau namo nieko neužsakęs.

Tą mėnesį jau buvome sumokėję už automobilio remontą, laukė kelios šeimos išlaidos. Dar 340 eurų reikėjo iš kažkur paimti. Santaupų turėjome, tačiau jos buvo bendros, skirtos visai ne mano telefonui.

Tada atsidariau įmokų grafiką.

Šešios įmokos sumokėtos. Aštuoniolika likusių.

6 × 40 eurų = 240 eurų.
18 × 40 eurų = 720 eurų.

Jeigu būčiau pasirinkęs remontą už 340 eurų, nuo tos dienos dar būtų reikėję išleisti 1 060 eurų: 720 eurų likusių įmokų ir 340 eurų už taisymą. Bendra telefono įsigijimo ir šio remonto suma būtų pasiekusi 1 300 eurų.

Skaičiavimą supratau iš karto. Susitaikyti su juo sekėsi sunkiau.

Parduotuvėje apie draudimą girdėjau, bet nesigilinau

Pirkdamas draudimo nepasirinkau. Tą prisiminiau labai aiškiai.

Man pasiūlė, aš paklausiau mėnesinės kainos ir atsisakiau. Atrodė, kad dar vienas papildomas mokėjimas. Be to, iki tol nė vieno telefono nebuvau taip sudaužęs.

Dabar nesakau, kad būtinai reikėjo drausti. Neturėjau išstudijavęs nei sąlygų, nei išskaitos, todėl nežinau, kiek konkrečiai man būtų atlyginę. Tačiau turėjau bent jau suprasti, kokią riziką pasilieku sau.

Aš buvau pasirengęs kas mėnesį mokėti už brangų įrenginį, bet nebuvau pasirengęs netikėtai jo remonto sąskaitai.

Jeigu rinkčiausi iš naujo, prieš pirkdamas palyginčiau tris sumas: visą telefono kainą, galimą remonto kainą ir siūlomos apsaugos kainą su išskaita. Vien klausimo „kiek mokėsiu per mėnesį?“ man jau nebeužtektų.

Taip pat pasitikrinčiau, ar neturiu tinkamos apsaugos pagal kitą turimą sutartį. Tačiau tikrinčiau konkrečias sąlygas, o ne remčiausi prisiminimu, kad „lyg ir kažkas apdrausta“.

Kurį laiką norėjau dar vieno naujo telefono

Gėda prisipažinti, bet pirmomis dienomis žiūrėjau kitus telefonus išsimokėtinai. Atrodė, dabartinis jau sugadintas, jo įmoka vis tiek liks, o telefono juk reikia.

Radau modelį už 15 eurų per mėnesį ir beveik įtikinau save, kad tai nedidelis papildomas mokėjimas.

Tada susidėjau abi įmokas. Keturiasdešimt už neveikiantį ir penkiolika už kitą – 55 eurai kas mėnesį, kol dar nesibaigę pirmojo mokėjimai. Naujo telefono įsipareigojimas tęstųsi ir vėliau.

Sustojau.

Žmona stalčiuje turėjo savo seną telefoną. Jo baterija laikė prasčiau, nuotraukos buvo ne tokios geros, bet skambinti, rašyti, naudotis navigacija ir banko programėle galėjau.

Persikėliau į jį.

Iš pradžių labai erzino. Paskui pripratau. Po savaitės jau mažiau galvojau apie kamerą ir daugiau apie tai, kaip nepridaryti dar vienos brangios klaidos.

Dėl nuotraukų išsigandau labiau negu dėl telefono

Kol telefonas dar trumpam rodė vaizdą, labiausiai norėjau išsaugoti nuotraukas. Ten buvo vaiko šventė, šeimos išvyka ir keli vaizdo įrašai, kurių kitur neturėjau.

Buvau įsitikinęs, kad viskas automatiškai kopijuojama. Pasirodo, dalis kopijų buvo, dalies – ne. Apie tai iki tol nesidomėjau.

Dėl šito dabar patarčiau nelaukti jokio kritimo. Patikrinkite, ar atsarginės kopijos iš tiesų kuriamos, kada buvo paskutinė ir ar galite pasiekti svarbius failus iš kito įrenginio.

Taip pat verta žinoti savo paskyrų prisijungimus ir turėti numatytą būdą atkurti prieigą. Kai neveikia ekranas, paprastas prisijungimas prie kasdienių paslaugų staiga gali užtrukti gerokai ilgiau, negu tikėjotės.

Man bent dalį informacijos pavyko atkurti. Tačiau kelias dienas jaučiausi taip, lyg kartu su telefonu būčiau pametęs pusę savo kasdienybės.

Dabar į įmoką žiūriu kitaip

Remonto iš karto neužsakiau. Naudojuosi senu žmonos telefonu, o sugadintą laikau stalčiuje su dėžute ir dokumentais. Gal prie remonto dar grįšiu, bet sprendimą priimsiu įvertinęs bendrą kainą, o ne vien todėl, kad gaila jau sumokėtų pinigų.

Keturiasdešimties eurų įmoka niekur nedingo. Mano mokėjimo grafikas liko toks pats, nors pačiu daiktu naudotis nebegaliu.

Anksčiau visiems sakydavau, kad telefonas kainuoja keturiasdešimt eurų per mėnesį. Dabar sakau, kad jis kainavo 960 eurų. Tai tas pats pirkinys, tačiau man šie du sakiniai anksčiau kažkodėl reiškė visai skirtingus dalykus.

Kai kas paklausia, kodėl važinėju su senu telefonu, pasakau, kaip yra. Nenoriu sugalvoti gražesnio paaiškinimo.

O prieš pirkdamas kitą jau užduosiu sau klausimą: jeigu po pusmečio jį sugadinčiau, ar galėčiau sutaisyti arba pakeisti neprisiimdamas dar vienos įmokos?

Šį kartą atsakymo neturėjau. Užtat mokėjimo priminimą gaunu kiekvieną mėnesį.