Verslas per „Facebook”. Pakliuvau į pinkles, sumokėjau 70 eurų už batus, o iš paštomate – batų dėžė su šiukšlėmis

Prie paštomato stovėjau su šaltais pirštais ir jau mintyse derinau naujus batus prie tamsių džinsų. Man 34-eri, dirbu biure Kaune, auginu šešerių metų sūnų ir, kaip turbūt nemažai žmonių, vakare kartais be tikslo perverčiu „Facebook“. Tą savaitę man tikrai reikėjo normalių žieminių batų: senųjų padas pradėjo leisti drėgmę, o rytais vedant vaiką į darželį kojos vis būdavo šlapios. Parduotuvėse patikę modeliai kainavo daugiau, nei norėjau skirti, todėl reklama su nuolaida pasirodė visai logiškas variantas.

Skelbime siūlė odinius batus, žadėjo greitą pristatymą ir kelias spalvas. Puslapis atrodė tvarkingas: daug nuotraukų, komentarai po įrašais, keli žmonės rašė, kad siunta atėjo greitai. Užsakiau juodus, 39 dydžio, ir pervedžiau 70 eurų. Tuo metu tikėjausi ne kažko ypatingo, o paprastų batų, kuriuos apsiausiu pirmą šaltesnį rytą.

Reklama atrodė per daug tvarkinga, kad suabejočiau

Viskas prasidėjo nuo įrašo, iššokusio tarp draugės nuotraukų ir darželio grupės pranešimų. Buvo parašyta, kad išparduodami sandėlio likučiai, todėl mažesnės kainos galios tik kelias dienas. Nuotraukose batai sudėti ant šviesių lentynų, prie kiekvieno modelio nurodytas dydis ir spalva. Man patiko, kad nereikėjo niekam skambinti ar po darbo važinėti po parduotuves, kai namuose dar laukia vakarienė ir vaiko maudymas.

Parašiau puslapio žinute, ar dydžiai atitinka įprastus. Atsakymas atėjo greitai ir mandagiai: – Rinkitės savo įprastą dydį, modelis labai patogus. Dar paklausiau, ar galima atsiimti vietoje, bet atrašė, kad prekės siunčiamos tik į paštomatus. Man tai nepasirodė įtartina, nes pati taip perku kosmetiką, vaiko drabužius ar kokius nors smulkius daiktus namams.

Man dabar nejauku tai prisiminti, bet didžiausią įspūdį padarė ne pati reklama, o aktyvumas po ja. Žmonės spaudė patiktukus, klausė apie dydžius, administratorius visiems atsakinėjo. Vėliau pagalvojau, kad dalis komentarų galėjo būti seni ir visai ne apie tuos batus, o kai kurie profiliai atrodė keistoki. Tą vakarą į juos neįsižiūrėjau, nes norėjau greito ir patogaus sprendimo, o ne dar vieno ilgo ieškojimo.

Pervedimą padariau tarp vakarienės ir namų darbų

Užsakymo forma buvo paprasta: vardas, telefonas, paštomatas, dydis ir spalva. Po kelių minučių gavau žinutę su rekvizitais ir prašymu mokėjimo paskirtyje įrašyti užsakymo numerį. Virtuvėje virė makaronai, sūnus iš kambario šaukė, kad neranda flomasterių, o ant šaldytuvo jau kelias dienas kabėjo sąskaita už internetą. Pervedžiau pinigus per telefoną beveik automatiškai. Net nesustojau pagalvoti, ar reikėtų dar ką nors pasitikrinti.

Po apmokėjimo gavau trumpą patvirtinimą, kad siunta bus išsiųsta per kelias darbo dienas. Praėjus porai dienų, puslapis dar įkėlė naują reklamą, todėl visai nusiraminau. Net pagalvojau, kad gerai, jog nereikia susirašinėti dėl kiekvienos smulkmenos. Kai gavau pranešimą apie siuntą paštomate, atrodė, kad bent vienas rudens rūpestis jau išspręstas.

Siuntą atsiėmiau grįždama iš darbo, jau temstant. Prie paštomato buvo šlapia, ant žemės prilipę lapai, o mano seni batai vėl leido vandenį. Dėžė pasirodė lengvesnė, nei tikėjausi, bet iš karto save įtikinau, kad gal tie batai tiesiog lengvi. Dabar tokios smulkmenos atrodo aiškios, bet tada nenorėjau prisigalvoti problemų.

Dėžėje radau ne tai, už ką mokėjau

Automobilio nebuvo kur ilgiau palikti, todėl dėžę atidariau jau namuose, ant virtuvės stalo. Viduje buvo suglamžytas laikraštis, keli plastiko gabalai, nešvarus kartono atraižos kampas ir kažkokia sena medžiaginė skiautė. Batų nebuvo. Pirmiausia pagalvojau, kad gal atidariau ne savo siuntą, nors ant lipduko buvo mano vardas ir telefono numeris.

Sūnus paklausė, kodėl dėžėje šiukšlės. Supykau ne dėl jo klausimo, o labiau ant savęs. Tie 70 eurų man nėra tokia suma, kurios nepastebi: už ją galima nupirkti maisto kelioms dienoms, sumokėti už būrelį ar nusipirkti batus parduotuvėje. Vyrui iš pradžių atšoviau, kad nereikia manęs mokyti, nors jis tik paklausė, ar išsaugojau susirašinėjimą. Didžiausias pyktis buvo ne ant nepažįstamų žmonių, o ant savo skubėjimo.

Nufotografavau dėžę, lipduką ir visą jos turinį, tada parašiau pardavėjui. Iš pradžių gavau automatinį atsakymą, kad žinutė priimta. Kitą rytą puslapio neberadau, o ankstesnis pokalbis vedė į neveikiantį profilį. Telefoną vis tikrinau visą dieną, nors supratau, kad greičiausiai niekas jau neatrašys. Taip ir neatrašė.

Gėda trukdė pasakyti artimiesiems, kas nutiko

Pirmą vakarą nenorėjau niekam plačiau pasakoti. Atrodė, visi tik pasakys: „Kaip galėjai taip neatsargiai?“ Kai papasakojau seseriai, ji nepradėjo priekaištauti. Pasakė, kad jos kolegė iš panašaus skelbimo buvo gavusi ne tą prekę. – Tokie puslapiai moka atrodyti patikimai. Tu ne pirma ir ne paskutinė, – pasakė ji. Dėl pinigų nuo to lengviau nepasidarė, bet bent nustojau galvoti, kad aš viena taip kvailai įkliuvau.

Susirinkau viską, ką turėjau: reklamos ekrano nuotraukas, susirašinėjimą, mokėjimo patvirtinimą ir dėžės nuotraukas. Pranešiau apie situaciją ten, kur galima pranešti apie įtartiną prekybą, ir susisiekiau su mokėjimo paslaugos teikėju. Man niekas nežadėjo, kad problema bus greitai išspręsta, ir pati to nesitikėjau. Tiesiog nenorėjau visko palikti kaip nemalonios istorijos virtuvės stalčiuje. Dar perspėjau kelias drauges, kurios nemažai perka per socialinius tinklus.

Vyras vėliau prisipažino, kad ir pats galėjo paspausti tokią reklamą, jei būtų ieškojęs konkretaus daikto. Abu kartais pavargę perkame per greitai: vienas užsisako nereikalingą įrankį, kitas – per mažą vaikui megztinį. Tik šį kartą gavau ne netikusį pirkinį, o iš esmės tuščią dėžę. Batų vis tiek teko važiuoti į parduotuvę, matuotis kelias poras ir sumokėti daugiau, nei planavau.

Ką dabar tikrinu prieš spausdama „pirkti“

Ši patirtis manęs neišmokė niekada nebepirkti internetu, nes taip gyventi būtų nelabai realu. Vis dėlto dabar į gražias reklamas žiūriu ramiau ir nebeskubu, net jei rašoma, kad pasiūlymas galioja tik iki vakaro. Nuolaida nėra priežastis išjungti atsargumą, ypač kai prekė kainuoja tiek, kiek man svarbu šeimos biudžete. Kartais užtenka vieną vakarą palaukti, o ryte jau ir kitaip į tą pirkinį pažiūri.

• Prieš mokėdama pasižiūriu, ar pardavėjas aiškiai nurodo kontaktus ir ar jo paskyra atrodo nuosekli, ne vien sudėta iš reklamų.
• Patikrinu komentarus, paieškau žmonių patirties ne tik po pačiu pardavėjo įrašu ir atkreipiu dėmesį į keistai vienodus atsiliepimus.
• Nepervedu pinigų paskubomis, kai tuo pat metu verdu vakarienę, skubu į susitikimą ar sprendžiu vaiko reikalus.
• Išsisaugau skelbimą, susirašinėjimą ir užsakymo informaciją dar prieš apmokėdama, o gavusi siuntą neskubu išmesti pakuotės.

70 eurų man niekas negrąžino. Prieškambaryje dar kurį laiką stovėjo senieji batai, kuriuos reikėjo nunešti pataisyti, nes naujuosius nusipirkau tik po kelių savaičių. Dėžė jau seniai išmesta, o ar iš pranešimų bus koks nors rezultatas, taip ir nežinau. Bet dabar prieš pirkdama bent trumpam sustoju ir pasitikrinu, kas parduoda. O kaip pasielgtumėte jūs, jei iš paštomato parsineštumėte dėžę, kurioje vietoj užsakymo būtų šiukšlės?