Juodąjį penktadienį dirbau drabužių parduotuvėje: mačiau, kaip „nuolaidos“ klijuojamos ant kainų, kurias pakėlėme prieš savaitę

Prieš atidarant parduotuvę klijavau raudonus lipdukus ant paltų kainų. Viršuje – perbraukti 79,99 euro, apačioje – 55,99 euro. Šalia dideliais skaičiais parašyta: „–30 %“. Tą paltą pažinojau geriau už kai kuriuos savo drabužius. Dar prieš savaitę jis kainavo 59,99 euro. Tą rytą mano darbas buvo pasirūpinti, kad naujas lipdukas uždengtų senąjį.

Drabužių parduotuvėje Klaipėdoje dirbau antrus metus. Žinojau, kurios kabyklos ratukas stringa, kur persirengimo kabinoje atsiklijavęs kabliukas ir kuriuos megztinius žmonės dažniausiai grąžina dėl susidariusių pūkelių. Darbas buvo įprastas: dėžės, pakabos, kasos aparatas, vakare skaudančios kojos. Prieš Juodąjį penktadienį vadovė perspėjo pasiimti pietus, kuriuos galėtume suvalgyti greitai. Tikėjomės daug žmonių.

Kainas prieš savaitę keičiau pati

Penktadienį iki išpardavimo buvome gavusios sąrašą prekių, kurioms reikėjo pakeisti kainas. Tokių užduočių pasitaikydavo ir anksčiau. Kartais atpigdavo paskutiniai dydžiai, kartais keisdavosi visa kolekcijos kainodara. Tąkart prie kasos stovėjo pilka dėžė naujų etikečių, o aš su kolege ėjau per salę ir tikrinau prekių kodus.

Prie smėlio spalvos palto sustojau. Jį prieš kelias dienas matavausi per pietų pertrauką. Buvo kiek per platūs pečiai, bet patiko ilgis, todėl prisiminiau ir kainą – 59,99 euro. Naujoje etiketėje buvo dvidešimčia eurų daugiau.

Paklausiau kolegės, ar tikrai nesumaišėme modelių. Ji palygino kodus, papurtė galvą ir padavė kitą pakabą. Reikėjo suspėti iki vakaro, dar laukė neišpakuota siunta.

Kitą savaitę tas pats paltas atsidūrė tarp pagrindinių išpardavimo pasiūlymų. Skirtumas tarp ankstesnės kainos ir Juodojo penktadienio kainos buvo keturi eurai. Reklamoje matomi trisdešimt procentų atrodė gerokai įspūdingiau.

Klijuodama lipdukus jutau nemalonų sunkumą. Bandžiau sau sakyti, kad sprendimus priima kiti, kad mano pareigos – sutvarkyti salę ir aptarnauti pirkėjus. Vis dėlto naują kainą ant seno kartono spaudžiau savo pirštu. Puikiai žinojau, ką uždengiu.

Kai pakėlėme metalines užuolaidas, prie įėjimo jau laukė žmonės.

Pirkėja atsinešė kvitą ir paklausė vieno paprasto dalyko

Iki vienuoliktos valandos persirengimo kabinose kaupėsi krūvos. Žmonės prašė dydžių, klausinėjo, ar nuolaida dar padidės perkant du daiktus, skambino artimiesiems. Viena moteris telefonu aiškino dukrai, kad atvažiuotų greičiau, nes jos dydžio gali nebelikti. Salėje buvo karšta, nors kiekvieną kartą prasivėrus durims pajusdavau šalto oro gūsį.

Prie kasos priėjo moteris su tuo pačiu smėlio spalvos paltu. Rankoje laikė popierinį pirkinių maišelį. Iš pradžių pagalvojau, kad nori grąžinti prekę, tačiau ji išsiėmė kvitą ir padėjo prieš mane.

Paltą buvo pirkusi praėjusią savaitę už 59,99 euro. Pamačiusi reklamą nusprendė patikrinti, kiek būtų sutaupiusi palaukusi. Jos klausimas buvo ramus:

– Tai iš kur atsirado tie septyniasdešimt devyni eurai?

Žiūrėjau į kvitą. Galėjau pasakyti išmoktą sakinį apie besikeičiančias kainas ir galiojančius pasiūlymus. Buvau jį jau kelis kartus girdėjusi tą rytą. Už moters stovintis vyras padėjo ant prekystalio trejus džinsus ir pradėjo dairytis į antrą kasą.

Pasakiau, kad matau jos ankstesnio pirkimo kainą ir galiu pakviesti vadovę.

Kol laukėme, moteris sulankstė maišelio rankenas. Ji neatrodė nusiteikusi ginčytis. Pasakė atvažiavusi po darbo, nes žadėta didelė nuolaida sudarė įspūdį, kad praėjusią savaitę stipriai permokėjo. Norėjo nusipirkti dar ir striukę sūnui, bet dabar abejojo.

Man buvo gėda, nors ji nekaltino manęs. Net pasakė suprantanti, kad pardavėjos pačios kainų nesugalvoja.

Vadovė nusivedė ją prie laisvesnio prekystalio. Aš aptarnavau kitą žmogų, sulanksčiau džinsus, paklausiau, ar reikės maišelio. Pokalbio pabaigos negirdėjau. Vėliau pamačiau moterį išeinančią su tuo pačiu senu maišeliu. Naujo pirkinio ji neturėjo.

Per trumpą pertrauką atsisėdau sandėlyje ant taburetės šalia nebaigtų išpakuoti dėžių. Mano pietūs buvo atšalę. Telefone radau kelias parduotuvių žinutes su raginimais paskubėti. Vienoje buvo batai, kuriuos pati seniai norėjau nusipirkti. Pirmą kartą didelė raudona procento žyma nesukėlė jokio noro atsidaryti pasiūlymą.

Vakare supratau, kodėl pati taip lengvai patikėdavau nuolaidomis

Likusią pamainą dirbau kaip įprastai. Neatsisakiau aptarnauti, nenutraukiau darbo ir nepasakiau kalbos susirinkusiems pirkėjams. Iki vakaro reikėjo sutvarkyti kabinas, grąžinti drabužius į vietas, padėti kolegei prie kasos. Tačiau nustojau pati siūlyti paltą kaip ypač gerą progą. Jei žmogus klausdavo kainos, pasakydavau, kiek jis kainuoja šiandien.

Prieš uždarymą viena mergina ilgai stovėjo prie veidrodžio su striuke. Paklausė, ar verta pirkti dabar, jeigu dydis truputį per mažas. Anksčiau tikriausiai būčiau pasiūliusi pasimatuoti su plonesniu megztiniu. Tą vakarą pasakiau, kad užsegus pečiai atrodo įtempti. Ji dar kartą pakėlė rankas, nusivilko striukę ir padėkojo.

Namo grįžau pavargusi ir pati sau nepatikau dėl to, kaip ilgai ieškojau pasiteisinimų. Prisiminiau drabužius savo spintoje: palaidinę, kurią įsigijau dėl paskutinės dienos akcijos, ir kelnes, kurių taip ir nenunešiau patrumpinti. Perkant abu daiktus atrodė, kad sutaupau.

Tą vakarą susiradau norėtų batų kainą, užsirašiau ją ir uždariau parduotuvės puslapį. Nusprendžiau palaukti. Norėjau suprasti, ar man iš tiesų reikia batų, ar tik malonaus jausmo, kad spėjau pasinaudoti pasiūlymu.

Nuo tos pamainos pirmiausia žiūriu į sumą, kurią turėsiu sumokėti. Perbraukta kaina manęs nebeįtikina savaime. Prisimenu pirkėjos kvitą, paguldytą ant prekystalio, ir savo rankas, kuriomis vos prieš kelias valandas buvau užklijavusi naują lipduką.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt