Gyvename 5 aukšte, o kaimynas balkone rūko kas valandą. Skundai nepadeda – kol kas nors sureaguoja, cigaretė jau būna surūkyta

Kai pernai įsikėlėme į butą penktame aukšte, labiausiai džiaugiausi balkonu. Rytais ten gerdavau kavą, vasarą laikiau praviras duris, vakarais skaitydavau. Dabar prieš atidarydama langą pirmiausia pasiklausau, ar apačioje nesubraškėjo kaimyno balkono durys. Jis išeina parūkyti, o aš skubu užsidaryti savo namuose.

Mūsų butas nėra didelis, todėl balkono durys vasarą būdavo atviros beveik visą dieną. Pro jas ateidavo oro, kambaryje nebūdavo taip tvanku. Tačiau kai aukštu žemiau apsigyveno naujas kaimynas, netrukus pradėjau jausti cigarečių kvapą.

Iš pradžių nesupratau, iš kur jis sklinda. Patikrinau laiptinę, apsidairiau pro virtuvės langą. Tik vieną vakarą, išėjusi palaistyti gėlių, išgirdau apačioje spragtelint žiebtuvėlį. Po kelių sekundžių dūmai jau kilo palei mūsų balkoną.

Pagalvojau: žmogus parūkys, uždarysiu duris penkioms minutėms ir tiek. Tuomet dar nežinojau, kad tai kartosis nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

Vos išvėdinu kambarį, vėl tenka uždaryti langus

Dirbu daugiausia iš namų, tad kaimyno įprotį pastebiu geriau negu vyras. Pirmą kartą jis į balkoną išeina dar prieš aštuonias. Vėliau – maždaug kas valandą, kartais dažniau.

Nesėdžiu su laikrodžiu rankoje ir neskaičiuoju jo cigarečių. Tiesiog užuodžiu, pakylu nuo darbo stalo, uždarau balkono duris. Po kurio laiko vėl atidarau. Kartais net nespėju normaliai išvėdinti kambario, kai kvapas sugrįžta.

Nemaloniausia būna vakare. Sutvarkai namus, išsimaudai, atsisėdi ant sofos, o pro pravirą langą pradeda traukti dūmus. Kartą išskalbiau patalynę ir pakabinau balkone. Eidama jos nuimti užuodžiau cigaretes, todėl parsinešusi dar ilgai uosčiau užvalkalus, svarstydama, ar nereikės skalbti iš naujo.

Vyras iš pradžių sakė, kad pernelyg susitelkiau į tą kvapą.

– Juk ne visą dieną rūko. Uždarom ir paskui atidarom.

Vieną savaitę jis pats dirbo namuose. Trečią dieną, eilinį kartą atsistojęs uždaryti durų, jau klausė:

– O jis visada taip dažnai vaikšto?

Nuėjau pasikalbėti – nenorėjau pradėti nuo skundų

Pirmą kartą pas kaimyną nusileidau dieną. Buvau susierzinusi, bet stengiausi kalbėti ramiai. Pasakiau, kuriame bute gyvenu, paaiškinau, kad dūmai kyla tiesiai pas mus, paprašiau pagalvoti, kaip galėtume susitarti.

Jis išklausė tarpduryje.

– Tai jūs užsidarykit langą, kol rūkau.

Pasakiau, kad mes taip ir darome, tik negalime visą dieną laukti, kada jis išeis.

– Aš gi ne pas jus kambaryje rūkau. Čia mano balkonas.

Dar pasiūliau bent vakarais išeiti į lauką. Jis paklausė, ar rimtai tikiuosi, kad dėl kiekvienos cigaretės leisis iš ketvirto aukšto.

Pokalbis tuo ir baigėsi. Nei šaukėme, nei įžeidinėjome vienas kitą, bet grįžau supratusi, kad jis problemos nemato. Jam tai kelios minutės balkone. Man – visą dieną kartojamas durų atidarinėjimas ir uždarinėjimas.

Skunde yra laikas ir data, bet nėra paties rūkančio žmogaus

Kreipiausi į namo administratorių. Parašiau, iš kur sklinda dūmai, kada dažniausiai rūkoma, kad jau bandžiau kalbėtis. Laiptinėje atsirado bendras priminimas gyventojams netrukdyti kaimynams.

Kelias dienas tikėjausi pokyčio. Jo nebuvo.

Vėliau pateikiau skundą ir savivaldybei. Pradėjau užsirašyti laiką: antradienį ryte, trečiadienį vakare, šeštadienį per pietus. Susirašinėjant manęs paprašė pateikti turimą vaizdinę medžiagą, kuri padėtų nustatyti aplinkybes.

Ir čia supratau, kodėl viskas taip sunkiai juda.

Mūsų balkono grindys užstoja apačioje esantį balkoną. Aš jaučiu kvapą, kartais matau aukštyn kylantį dūmą, girdžiu užsidarančias duris. Tačiau paties žmogaus iš savo buto dažniausiai nematau.

Kol pasiimu telefoną, apsiaunu batus ir nusileidžiu į kiemą, jo balkonas jau tuščias. Nuotraukoje lieka turėklai, langai ir skalbiniai. Iš tokio vaizdo niekas nenustatys, kas ten vyko prieš tris minutes.

Nenoriu pusę dienos stovėti kieme su telefonu

Vyras vieną vakarą pasiūlė palaukti apačioje. Sako, juk žinome, kad netrukus vėl išeis.

Ir pats tuoj pat nutilo.

Abiem pasidarė keista, kad jau svarstome, kuris po darbo stovės kieme ir stebės svetimą balkoną. Aš noriu išsivėdinti namus, o ne rinkti medžiagą vakarais.

Vis tiek kartą pabandžiau. Išėjau pasivaikščioti aplink namą ir kurį laiką palaukiau. Kaimynas nepasirodė. Grįžau, pasidėjau telefoną virtuvėje, atidariau balkono duris. Po kelių minučių vėl pajutau pažįstamą kvapą.

Tą vakarą labiau negu dūmai supykdė bejėgiškumas. Problema kasdien kartojasi, bet kiekvieną kartą turiu iš naujo galvoti, kaip parodyti, kad ji apskritai yra.

Dabar susitikę laiptinėje vos pasisveikiname

Po mano kreipimųsi kaimynas kartą sustabdė prie pašto dėžučių.

– Čia jūs dėl manęs skundus rašinėjat?

Pasakiau, kad aš. Primindama mūsų pirmą pokalbį dar kartą paaiškinau, jog dūmai patenka į butą.

Jis tik numojo ranka. Nuo tada pasisveikiname nenoriai, o kartais praeiname visai tylėdami.

Skundų neatšaukiau. Išsaugojau susirašinėjimą, kartais vis dar pasižymiu laiką. Tačiau nebekeliuosi nuo stalo kiekvieną kartą išgirdusi jo duris ir nebėgu į kiemą su telefonu.

Dabar ruduo, langus laikome atvirus trumpiau. Vis tiek kasdien pagaunu save pirmiausia žvilgtelint žemyn ir tik tada imant už rankenos. Prieš kelias dienas vyras paklausė, kodėl neatidarau – kambaryje buvo tvanku.

Pasakiau, kad laukiu, kol kaimynas baigs rūkyti. Tik tada pagalvojau, kaip dažnai mūsų namuose jau skamba šitas sakinys.