Už šildymą mokame visi, bet kaimynas laiptinės langą laiko atidarytą visą parą. Paprašius uždaryti, pasiūlė šilčiau apsirengti

Vakare uždarau laiptinės langą, ryte eidamas į darbą vėl randu atvertą iki galo. Po juo radiatorius karštas, o pro laiptus traukia taip, kad prie buto durų jaučiasi šaltis. Kai pagaliau sutikau langą atidarantį kaimyną ir paprašiau jo nepalikti per naktį, jis nužvelgė mano megztinį: „Tai šilčiau apsirenk.“

Pasakiau, kad kalbu apie bendrą šildomą laiptinę, už kurią mokame visi. Jis atsakė savo bute nenorintis gyventi su svetimais kvapais ir dar plačiau atstūmė langą. Apačioje tuo metu laukė mano sūnus su pirkinių maišu, todėl nenorėjau tęsti ginčo per visus aukštus. Pasiėmėme pirkinius ir užlipome namo, o langas taip ir liko atidarytas.

Uždarau aš, atidaro jis

Pirmą kartą nieko blogo nepagalvojau. Grįžęs po darbo pamačiau atvertą langą ir nusprendžiau, kad kažkas trumpam vėdina. Užlipau iki buto, persirengiau, pavalgiau ir po geros valandos išėjau išnešti šiukšlių. Langas tebebuvo atidarytas, nors lauke jau temo, todėl jį uždariau.

Kitą rytą, prieš septynias, radau tą patį. Ant palangės gulėjo vėjo atneštas šlapias lapas, o radiatorius po langu buvo karštas. Taip kartojosi kelias dienas, kol vieną vakarą nufotografavau langą ir laiką telefone. Žmona dar sakė, kad galbūt tiesiog pataikome išeiti tada, kai kas nors vėdina.

Po vidurnakčio nulipau pažiūrėti dar kartą. Langas buvo atvertas, laiptinėje nė vieno žmogaus, o lauke krapnojo lietus. Tąkart uždariau jį kiek stipriau. Išgirdęs, kaip garsiai trinktelėjo, pats supratau, kad pradedu pykti ant daikto, kuris čia mažiausiai kaltas.

Ryte prie mūsų durų sutikta kaimynė paklausė, ar ir mes jaučiame trauką. Ji buvo prispaudusi prie savo durų apačios susuktą rankšluostį ir svarstė, ar nereikės keisti tarpinių. Kai pasakiau apie langą, ji atsiduso: „O aš galvojau, kad jau man vienai čia visur šalta.“ Tada ir nusprendžiau išsiaiškinti, kas jį nuolat atidaro.

Ilgai laukti nereikėjo. Vieną vakarą lipdamas namo pamačiau kaimyną prie rankenos. Paprašiau nepalikti atverto lango iki ryto ir išgirdau tą pasiūlymą šilčiau apsirengti. Po mūsų pokalbio namo grįžau piktas, bet dar nesupratęs, kodėl jam taip svarbu jį laikyti atidarytą.

Paaiškėjo, kad ginčijamės ne vien dėl šalčio

Po kelių dienų kaimyną sutikau prie pašto dėžučių. Paklausiau, ar galime ramiai susitarti bent dėl nakties. Jis iš karto pasakė, kad vakarais laiptinėje prirūkoma, dūmai pasiekia jo aukštą, o atidarius buto duris patenka į vidų. „Aš savo namuose svetimų cigarečių neuostysiu“, – pasakė jis.

Dėl kvapo ginčytis negalėjau. Pats kelis kartus buvau jį užuodęs, ypač vėlai grįžęs namo. Pasakiau, kad tuomet reikia kalbėti su rūkančiu žmogumi. Kaimynas tik nusijuokė: „Eik ir kalbėk. Aš jau sakiau.“

Paklausiau, kam konkrečiai sakė. Jis numojo ranka į viršų ir atsakė, kad visi čia puikiai žino, kas vaikšto parūkyti. Pasiūliau bent jau išvėdinus langą uždaryti, tačiau sulaukiau dar vieno klausimo: „O aš ką, čia su laikrodžiu stovėsiu?“ Jau norėjau paklausti, kodėl tuomet aš turiu jo uždarinėti, bet susilaikiau.

Paprašiau, kad prieš eidamas miegoti patikrintų, ar nepaliko atidaryto. Jis susidėjo laiškus į kišenę, pasakė nieko nežadantis ir nuėjo. Grįžęs papasakojau žmonai. Ji paklausė, ar neturėtume parašyti į namo grupę, nes dviese prie pašto dėžučių, matyt, nieko neišspręsime.

Grupėje netrukus atsirado ir antras kaltininkas

Vakare įkėliau atviro lango nuotrauką ir paprašiau nepalikti jo per naktį, kai po juo veikia radiatorius. Viena kaimynė pritarė, kitas gyventojas pasiūlė radiatorių išjungti, trečias parašė, kad jam šilta laiptinė apskritai nereikalinga. Dar vienas paklausė, ar dabar dėl kelių eurų pradėsime vieni kitus fotografuoti.

Paaiškinau, kad nuotraukoje žmonių nėra ir kad nežinau, kiek tiksliai dėl praviro lango pasikeičia sąskaitos. Neturėjau jokių matavimų ir nesiruošiau priskirti kaimynui visų mūsų šildymo išlaidų. Tačiau nenorėjau nuolat šildomos laiptinės su iki galo atvertu langu. Man atrodė, kad toks prašymas gana paprastas.

Tada parašė pats kaimynas: „Kai nustosit rūkyti laiptinėje, nereikės vėdinti.“ Po šitos žinutės pokalbis pasisuko. Vienas viršutinio aukšto gyventojas prisipažino kartais išeinantis su cigarete į laiptinę, nes namuose miega mažas vaikas. Perskaičiau tą sakinį žmonai garsiai, norėdamas įsitikinti, kad teisingai supratau.

„O kitų butuose kas miega?“ – paklausė kaimynė, prie durų laikanti rankšluostį. Vyras atsakė rūkantis prie praviro langelio ir nemanantis, kad kvapas taip toli nueina. Tuomet parašė dar keli gyventojai, kurie jį jausdavo. Iki tol tylėję žmonės pradėjo vardyti, kada ir kuriame aukšte būdavo prirūkyta.

Kitą dieną paskambinau namo administratoriui. Paprašiau padėti susitarti, nes žinutėmis jau mokėme vieni kitus gyventi, o langas liko atidarytas. Administratorius pasiūlė trumpai susitikti vietoje. Atėjau aš, langą atidarinėjantis kaimynas, apačioje gyvenanti moteris ir vėliau prisijungė laiptinėje rūkęs vyras.

Prie lango susitarti buvo lengviau nei telefonu

Iš pradžių vėl kalbėjome apie tai, kam šalčiau ir kam labiau smirda. Kaimynas rodė savo buto duris ir sakė neprivalantis kiekvieną vakarą uostyti cigarečių. Šįkart jam pritariau. Pasakiau, kad dėl dūmų jis teisus, tačiau atvertas langas sukuria rūpesčių kitiems gyventojams.

Parodžiau, kaip traukia į mūsų aukštą, ir paprašiau minutę pastovėti prie durų. Jis pastovėjo, paskui užsisegė striukę. Rūkantis kaimynas tuo metu aiškino nenorintis kiekvieną kartą leistis į lauką. Apačioje gyvenanti moteris pasakė, kad ji irgi nenori kas vakarą prie savo durų kloti rankšluosčio.

Galiausiai vyras sutiko laiptinėje neberūkyti. Be ilgo atsiprašymo – tiesiog pasakė, kad eis į lauką. Tuomet susitarėme dėl lango: prireikus trumpai išvėdiname, o atidaręs žmogus pats pasirūpina uždaryti. Administratorius paliko priminimą, o kaimynas tą vakarą langą uždarė pats.

Pirmus kelis vakarus vis dar nulipdavau patikrinti. Vieną kartą grįždamas pamačiau jį pravertą ir kaimyną aikštelėje. Jis iš karto pasakė: „Tuoj uždarysiu, tik išvėdinu.“ Vėliau nešdamas šiukšles radau uždarytą, todėl daugiau nieko jam nesakiau.

Dūmų kvapo pastarosiomis dienomis irgi nebejautėme. Su kaimynu sveikinamės, nors apie pasiūlymą šilčiau apsirengti daugiau nekalbėjome. Langas naktimis uždarytas, o rūkantis žmogus išeina į lauką – bent tiek ši istorija pasikeitė.

Tačiau ar be reikalo iš pradžių pykau ant langą atidarinėjančio kaimyno, jeigu visą ginčą pradėjo kito žmogaus įprotis rūkyti laiptinėje?