Pardavėme antrą automobilį ir per metus sutaupėme 2 100 eurų. Tik vyras už šį sprendimą kasdien sumoka savo laiku

Į darbą keliauju autobusu
Į darbą keliauju autobusu Nuotrauka: OpenAI

Prieš metus pardavėme antrą automobilį, nes atrodė kvaila mokėti už du, kai vienas didžiąją paros dalį stovi prie darbovietės. Suskaičiavę metų išlaidas pamatėme, kad šeimos biudžete liko maždaug 2 100 eurų daugiau. Tačiau dabar mano vyras į darbą autobusu važiuoja apie 50 minučių, o vieną lietingą vakarą pasakė sakinį, po kurio į mūsų sutaupytus pinigus pradėjau žiūrėti kitaip.

„Mes sutaupėme. Bet važiuoju tai aš.“

Jis nešaukė ir nereikalavo tuoj pat pirkti kito automobilio. Tiesiog stovėjo prieškambaryje su šlapia striuke, kol aš nuo viryklės aiškinau, kad vakarienę reikės dar truputį pašildyti. Pirmą kartą išgirdau, kad bendras mūsų sprendimas kasdienybėje mums kainuoja nevienodai.

Antras automobilis atrodė patogus, kol sudėjome išlaidas

Gyvename Kauno pakraštyje, auginame mokyklinio amžiaus dukrą. Aš dirbu vietoje, kurią viešuoju transportu pasiekti nepatogu, o vyras Tomas – kitoje miesto pusėje. Iki artimiausios jo darbo stotelės nuo namų galima nuvažiuoti autobusu, todėl mintis atsisakyti vieno automobilio neatrodė tokia drąsi.

Turėjome naujesnį šeimos automobilį ir senesnį, kuriuo Tomas važinėjo į darbą. Tas senesnis dar tarnavo, tačiau vis dažniau reikėdavo kažką pakeisti: tai pakabos detalę, tai stabdžius, paskui atsirado dar vienas garsas, dėl kurio jis užsirašė į servisą.

Vieną vakarą pasiūliau paskaičiuoti, kiek tas patogumas mums kainuoja. Tomas iš pradžių numojo ranka: „Taigi ne naują iš salono laikome.“ Bet kai atsivertėme banko išrašus ir surinkome serviso sąskaitas, suma išėjo gerokai didesnė, nei abu būtume pasakę iš atminties.

Iš kur atsirado tie 2 100 eurų?

Per ankstesnius metus antro automobilio degalams buvome išleidę apie 1 320 eurų, draudimui – 150 eurų. Priežiūra ir remontas kainavo dar maždaug 840 eurų, padangų keitimas bei kitos su jomis susijusios išlaidos – 180 eurų. Pridėjus stovėjimą ir metams paskirstytą techninės apžiūros kainą, susidarė apie 2 700 eurų.

Pardavę automobilį per metus papildomoms kelionėms viešuoju transportu ir keliems važiavimams taksi išleidome apie 600 eurų. Taip ir gavome savo 2 100 eurų skirtumą. Pardavimo pinigų į šią sumą neįtraukėme – jie atskirai liko santaupoms.

Žinoma, supratome, kad vienais metais automobilis gali pareikalauti mažiau remonto, kitais – daugiau. Mums šis skaičiavimas buvo paprastas šeimos biudžeto palyginimas. Ir jis atrodė pakankamai įtikinamas, kad pabandytume.

„Metus pagyvename, tada žiūrime“, – pasiūlė Tomas.

Aš iš karto sutikau.

Pirmomis savaitėmis net džiaugėmės, kad nebereikia dviejų raktelių

Automobilį pardavėme pavasarį. Rytais buvo šviesu, iki stotelės eiti nešalta, o Tomas grįždavo pasakodamas, kad autobuse spėjo perskaityti naujienas arba paklausyti muzikos. Nebereikėjo ieškoti vietos prie darbo, rūpintis degalais ir galvoti, kada vėl užsidegs kokia lemputė.

Man irgi patiko. Kieme atsirado daugiau vietos, draudimo pratęsimas nebepriminė apie save, o savaitgaliais abu vis tiek važiuodavome šeimos automobiliu. Atrodė, kad buvome įpratę prie antros mašinos labiau, negu mums jos iš tikrųjų reikėjo.

Draugams net pasakodavau, kad viskas daug paprasčiau, nei įsivaizdavome. Dabar prisiminusi suprantu, jog dažniausiai tai sakydavau aš. Mano kelionė į darbą tuo metu buvo likusi tokia pati.

Penkiasdešimt minučių į vieną pusę pradėjo jaustis rudenį

Automobiliu Tomas darbą paprastai pasiekdavo per 20–25 minutes. Autobusu su ėjimu iki stotelės ir nuo jos kelionė trunka apie 50 minučių. Jeigu iš darbo išeina šiek tiek vėliau ir nespėja, prisideda laukimas.

Skirtumas lyg ir nedidelis, kol kalbi apie vieną rytą. Bet per savaitę susidaro kelios papildomos valandos. Tomas pradėjo anksčiau keltis, o vakarais grįždavo kaip tik tada, kai dukra jau klausdavo, ar tėtis šiandien dar padės su namų darbais.

Rudenį atsirado šlapia avalynė, vėjas stotelėje ir pilnas autobusas. Kartą pasiūliau jam kelionėje paskaityti knygą. Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Kai stoviu prispaustas prie durų, labai patogu.“

Tada nutilau, nes supratau, kad siūlau sprendimą net nepaklaususi, kaip ta kelionė iš tikrųjų atrodo.

Vieną automobilį dalytis sunkiausia tada, kai visiems jo reikia vienu metu

Mūsų bėdos neapsiribojo Tomo važiavimu į darbą. Dukrą reikėdavo nuvežti į būrelį, man kartais užsitęsdavo darbas, o vyrui atsirasdavo vizitas pas odontologą. Kol kiekvienas turėjome savo automobilį, apie tokius sutapimus beveik nekalbėdavome.

Dabar sekmadienį pradėjome derinti savaitę: kurią dieną kas anksčiau baigs, kas paims dukrą, ar Tomas spės autobusu. Kartais jį parveždavo kolega, kartais važiuodavau pasiimti aš. Būdavo ir vakarų, kai dėl vienos šeimos kelionės automobiliu pati padarydavau nemažą lanką.

Labiausiai erzino ne pats planavimas, o ginčai dėl to, kieno reikalas svarbesnis. Aš sakydavau, kad man automobilio reikia darbui ir vaikui. Tomas vieną kartą paklausė: „O mano darbas prie ko priskiriamas?“

Neturėjau gero atsakymo, nors savo argumentus buvau kartojusi jau ne kartą.

Sutaupyti pinigai mums padėjo, bet pradėjome skaičiuoti ir laiką

Nenoriu sakyti, kad sprendimas buvo blogas. Tie pinigai mums svarbūs: dalį atsidėjome nenumatytoms išlaidoms, galėjome ramiau apmokėti odontologo sąskaitą. Anksčiau tokios išlaidos iš karto suvalgydavo mėnesio likutį.

Tačiau po to vakaro prieškambaryje susitarėme, kad šeimos automobilis neturi savaime priklausyti man. Kelias dienas per savaitę iš anksto ieškome būdo, kaip juo galėtų važiuoti Tomas. Aš derinu savo keliones, kartais prašau pagalbos, kartais pasirenku ne patogiausią variantą.

Antro automobilio kol kas neperkame. Pirmiausia nusprendėme kelis mėnesius pasižymėti ne tik išlaidas, bet ir sugaištą laiką, praleistus autobusus bei papildomus važiavimus vienam kito pasiimti. Kitą kartą svarstydami pirkinį turėsime daugiau negu vieną gražų sutaupytą skaičių.

O jūs dėl maždaug 175 eurų per mėnesį sutiktumėte kasdien kelyje praleisti beveik valanda ilgiau?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius