Balkoną įsistiklinome už 1 900 eurų, o po mėnesio gavome laišką: „Prašome pateikti savininkų pritarimą ir projekto dokumentus“
Kai meistrai išvažiavo, pirmą kartą per kelerius metus išnešiau į balkoną minkštą kėdės pagalvėlę. Nebereikėjo bijoti, kad ją permerks lietus, ant palangės nebesikaupė gatvės dulkės, o skalbiniai nebeplasnojo virš kaimynų kiemo. Už stiklinimą sumokėjome 1 900 eurų ir buvome patenkinti, kad pagaliau susitvarkėme. Po mėnesio administratorius paprašė dokumentų, apie kuriuos iki tol nebuvome net pagalvoję.
Laišką perskaičiau darbe, per pietų pertrauką. Iš pradžių net nesupratau, ar jis skirtas mums. Buvo nurodytas namo adresas, buto numeris ir prašymas pateikti dokumentus dėl atlikto balkono įstiklinimo. Minėtas butų bei kitų patalpų savininkų pritarimas ir projekto dokumentacija. Vienoje vietoje buvo parašyta apie supaprastintą projektą.
Persiunčiau vyrui ir pridėjau: „Čia kas dabar?“
Jis atsakė po kelių minučių: „Vakare paskambinsim meistrams. Turėtų žinoti.“
Iki to vakaro dar tikėjau, kad įvyko paprastas nesusipratimas. Gal administratorius nežino, jog čia tik stiklinimas? Gal užteks nusiųsti sąskaitą ir kelias nuotraukas? Juk jokios sienos negriovėme, balkono nedidinome, kambario su juo nejungėme.
Sprendimą priėmėme žiūrėdami į kaimynų balkonus
Apie stiklinimą kalbėjome seniai. Mūsų balkonas buvo atviras, o naudoti jį galėdavome daugiausia geru oru. Po lietaus tekdavo valyti grindis, po vėjuotos dienos – rinkti atpūstus lapus. Rudenį ant džiovyklės pakabinti drabužiai kartais būdavo drėgnesni vakare negu ryte.
Vieną savaitgalį vyras pasakė, kad gana atidėlioti. Paskambinome kelioms įmonėms, gavome pasiūlymus ir pasirinkome tą, kurios atstovas atvažiavo išmatuoti greičiausiai. Parodė profilių pavyzdžius, paaiškino, kaip atsidarys langai, kur bus patogiausia juos nuvalyti. Apie dokumentus pokalbis beveik nesisuko.
— Pas mus apačioje irgi įstiklinta, — pasakiau stovėdama balkone.
Meistras pažiūrėjo žemyn, paskui į gretimą namo dalį.
— Čia nemažai kas susidėję.
To man kažkodėl užteko. Dabar suprantu, kad jis nepasakė nei „leidimo nereikia“, nei „viską suderinsime“. Tiesiog patvirtino tai, ką pati mačiau. Likusią dalį susikūriau galvoje: jeigu vieni kaimynai galėjo, vadinasi, galime ir mes.
Pasirinkome baltus rėmus, nes tokių aplink buvo daugiausia. Sąmatoje – 1 900 eurų už sutartus gaminius ir montavimą. Suma buvo nemaža, todėl kelias dienas svarstėme, tačiau galiausiai nusprendėme, kad perkame ne vien langus, o galimybę normaliai naudotis balkonu.
Sumontavo per dieną. Vakare abu išėjome pasižiūrėti iš kiemo. Vyras dar pasakė, kad atrodo tvarkingai, net geriau negu kai kurie seni kaimynų įstiklinimai. Tą sakinį vėliau prisiminiau kelis kartus.
„Mano balkonas“ pasirodė ne toks paprastas argumentas
Gavę laišką pirmiausia paskambinome įmonei, kuri atliko darbus. Atsiliepęs darbuotojas paprašė persiųsti administratoriaus reikalavimą. Persiuntėme. Vėliau paaiškino, kad mūsų užsakymas buvo gaminių pagaminimas ir montavimas, o projektavimo bei derinimo paslaugos į kainą neįtrauktos.
Vyras prie virtuvės stalo atsidarė sutartį. Abu skaitėme lėtai, ieškodami sakinio, kuris mus išgelbėtų. Radome matmenis, spalvą, kainą, terminus ir garantines sąlygas. Neradome pažado sutvarkyti dokumentus.
— Tai kodėl niekas nepasakė prieš imdamas pinigus? — piktinausi.
— O mes klausėme? — atsakė vyras.
Tas klausimas man nepatiko labiausiai. Nes neklausėme. Daugiau laiko skyrėme svarstydami, į kurią pusę atsidarys langas, negu tam, ar galime jį įsirengti.
Kitą dieną paskambinau administratorei. Pradėjau nuo to paties argumento, kurį jau buvau mintyse pakartojusi keliolika kartų: balkonas priklauso mūsų butui, sumokėjome patys, niekam netrukdome.
Ji išklausė ir paaiškino, kad naudojimasis balkonu nereiškia, jog visus su namo išore susijusius pakeitimus galima spręsti vien savo nuožiūra. Paprašiau tiksliai parašyti, ko trūksta, kokiu pagrindu to prašoma ir ką turėtume daryti toliau.
— O kas nors pasiskundė? — paklausiau pokalbio pabaigoje.
— Pirmiausia išsiaiškinkime dokumentus, — atsakė ji.
Žinoma, iš karto pradėjau galvoti apie kaimynus. Kas galėjo pamatyti? Kam užkliuvo? Su kuriuo paskutiniu metu nebesisveikinome? Vakare net pagavau save žiūrinčią pro langą ir svarstančią, iš kur geriausiai matyti mūsų balkonas. Nuo to jokio sprendimo neatsirado, tik dar labiau susinervinau.
Vieno kaimyno pažadas neatstojo savininkų sprendimo
Laiptinėje sutikusi kaimynę papasakojau, kas nutiko. Ji numojo ranka ir pasakė, kad pasirašys, jeigu reikės. Dar vienas kaimynas pažadėjo tą patį. Grįžau namo kiek ramesnė: bent jau parašus susirinksime.
Tačiau administratorė vėliau paaiškino, kad reikia nustatyta tvarka priimto savininkų sprendimo. Mano atsineštas lapas su keliais parašais dar nebūtinai bus tinkamas dokumentas. Be to, turėjome išsiaiškinti, ar namui jau yra parengti bendri balkonų stiklinimo sprendiniai, kurių reikėtų laikytis.
Čia paaiškėjo dar vienas dalykas, kurio nepasitikrinome prieš užsakydami langus. Mūsų namas pateko į paveldo vietovę. Patiems pastatas atrodė tiesiog senas daugiabutis, todėl apie teritorijos statusą nebuvome pagalvoję.
Susisiekęs projektuotojas pirmiausia paprašė adreso, esamos būklės nuotraukų ir administratoriaus laiško. Jis paaiškino, kad ne kiekvienam balkonui taikomi vienodi reikalavimai. Svarbu pastato bei teritorijos statusas ir darbų pobūdis. Statybos inspekcija taip pat nurodo, kad leidimo poreikis priklauso nuo šių aplinkybių: paveldo ir tam tikrose saugomose teritorijose reikalavimai skiriasi nuo kitų vietų.
— Laiške parašyta „supaprastintas projektas“. Jūs tokį padarytumėte? — paklausiau.
— Pirmiausia nustatykime, kokių dokumentų konkrečiai reikia jūsų atveju. Vien pavadinimo neužtenka, — atsakė jis.
Tik tada supratau, kad mūsų užduotis nėra tiesiog nusipirkti dar vieną popierių ir padėti į stalčių. Reikėjo išsiaiškinti, ar jau įrengtas stiklinimas apskritai atitiks reikalavimus. Projektuotojas nepažadėjo, kad viską bus galima palikti taip, kaip yra. Būtent šita pokalbio dalis labiausiai išgąsdino.
Prie 1 900 eurų prisidėjo išlaidos ir laukimas
Už pirmą mūsų pasirinkto specialisto konsultaciją ir situacijos įvertinimą sumokėjome 100 eurų. Dokumentacijos rengimui pagal gautą pasiūlymą reikėjo numatyti dar 600 eurų. Tai buvo konkrečiai mums pasiūlytos paslaugų kainos, tačiau šeimos biudžetui tas skirtumas buvo labai apčiuopiamas.
Prieš mėnesį skaičiavome, ar galime skirti balkonui 1 900 eurų. Dabar prieš akis jau buvo bent 2 600 eurų suma. Ir dar neturėjome garantijos, kad neprireiks keisti kokios nors įrengto stiklinimo detalės.
Vyras vieną vakarą išsitraukė pradinę sąmatą.
— Būtume žinoję, būtume palaukę, — pasakė.
Aš irgi taip maniau. Gal būtume rinkęsi kitą laiką, gal pirmiausia pasitarę su administratoriumi, gal apskritai atidėję darbus. Dabar atidėti nebebuvo ko: langai jau stovėjo, o už juos sumokėti pinigai buvo išėję.
Teko dalyvauti derinimuose, laukti atsakymų ir aiškintis su kaimynais. Vienam nepatiko, kaip mūsų rėmai dera su viršutinio balkono langais. Kitas klausė, kodėl pritarti prašome jau po darbų. Į šitą klausimą neturėjau gero atsakymo.
Galiausiai reikiamą savininkų pritarimą pavyko gauti, tačiau tai buvo tik viena proceso dalis. Dokumentų klausimas užtruko gerokai ilgiau negu pats montavimas. Kiekvieną kartą gavusi laišką pirmiausia žiūrėdavau, ar jame nėra naujo reikalavimo arba išlaidos.
Į balkoną vis dar išeidavau su kava, bet džiaugsmas buvo kitoks. Žiūrėdavau į rėmus ir mintyse skaičiuodavau ne tai, kiek patogiau gyvename, o kiek kainuos viską užbaigti.
Dabar, kai kas nors pasako, kad ketina stiklinti balkoną, pirmas mano klausimas būna apie namo dokumentus. Anksčiau būčiau paklaususi, kokią kainą pasiūlė meistrai.
Mūsų klaida prasidėjo dar iki pirmojo matavimo. Pasižiūrėjome į kaimynų langus ir nusprendėme, kad to pakanka. O reikėjo vieno pokalbio su administratoriumi prieš pasirašant sutartį – tuomet bent būtume žinoję, kokį darbą ir už kokią tikrąją sumą pradedame.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


