Butą senamiestyje savaitgaliais nuomojau turistams: kaimynai surinko parašus, o susirinkime išgirdau, ko nesitikėjau

Butą senamiestyje savaitgaliais nuomojau turistams
Butą senamiestyje savaitgaliais nuomojau turistams Nuotrauka: OpenAI

Kai bendrijos pirmininkė paskambino dėl mano buto, pirmiausia pagalvojau apie nesumokėtą sąskaitą. Tačiau ji pasakė, kad gyventojai surinko parašus dėl savaitgaliais atvykstančių svečių. Atsakiau, jog butas mano ir turiu teisę jį nuomoti. „Butas jūsų. Laiptinė, lauko durys ir siena, prie kurios pritvirtinote raktų dėžutę, – ne vien jūsų“, – atsakė ji. Tik tada supratau, kad kalbame apie daugiau negu vieną triukšmingą vakarą.

Nedidelį butą senamiestyje paveldėjau iš mamos. Kurį laiką jis stovėjo tuščias: atvažiuodavau praverti langų, nuvalyti dulkių ir pasiimti dar vieno daikto, kurio anksčiau nebuvau pasiruošęs išnešti. Parduoti nenorėjau, o mokėti už nenaudojamą būstą darėsi vis sunkiau.

Žmona pasiūlė išnuomoti. Iš pradžių galvojome apie vieną nuolatinį nuomininką, tačiau pažįstamas užsiminė, kad tokioje vietoje savaitgalio svečiai gali atnešti daugiau pajamų. Butas netoli kavinių, iki pagrindinių lankytinų vietų galima nueiti pėsčiomis. Sutvarkėme vonią, nupirkome naują čiužinį, užsakėme nuotraukas ir įkėlėme skelbimą.

Pirmas užsakymas atėjo greičiau, negu tikėjausi.

Pradžioje skaičiavau nakvynes, o kaimynai – skambučius į duris

Pirmieji svečiai buvo pora, atvykusi dviem naktims. Pasitiko mane laiku, mandagiai išklausė, kur padėti šiukšles ir kaip užrakinti duris. Išvykę paliko tvarkingą butą. Gavau gerą atsiliepimą ir pagalvojau, kad radau visai neblogą sprendimą.

Vėliau užsakymai ėmė kartotis. Dažniausiai atvykdavo du žmonės, kartais – šeima su vaiku. Tačiau ne visi atvažiuodavo tada, kada parašydavo. Vienų lėktuvas vėlavo, kiti užtrukdavo kelyje. Man tekdavo važiuoti perduoti raktų, o paskui laukti automobilyje.

Todėl nusipirkau kodinę raktų dėžutę. Pritvirtinau ją laiptinėje prie sienos, netoli įėjimo. Atrodė praktiška: svečiai pasiima raktus, aš neprivalau jų pasitikti, visi patenkinti. Niekieno pritarimo neklausiau. Net nepagalvojau, kad reikėtų.

Netrukus iš pirmo aukšto kaimynės sulaukiau pirmos pastabos.

— Jūsų žmonės vakar man tris kartus skambino, — pasakė ji kieme.

Paaiškinau, kad turbūt supainiojo domofono numerį. Atsiprašiau ir pažadėjau aiškiau parašyti instrukciją. Tą patį vakarą prie atvykimo aprašymo pridėjau didelį perspėjimą, į kurį butą skambinti.

Man atrodė, kad problemą išsprendžiau. Kaimynei, matyt, atrodė kitaip, nes po savaitės vėl mane sustabdė.

„Jūs uždirbate, o mes savaitgaliais budime“

Rimtesnis konfliktas kilo po vieno šeštadienio. Bute buvo apsistoję du vyrai. Skelbime buvau nurodęs, kad vakarėliai draudžiami, todėl nesitikėjau jokių rūpesčių. Apie pusę dvylikos vakaro paskambino viršuje gyvenantis kaimynas ir paklausė, ar galėčiau savo nuomininkams priminti, jog čia gyvena žmonės.

Išgirdau muziką, kai jis pridėjo telefoną arčiau grindų. Paskambinau svečiams. Jie atsiprašė, pasakė, kad tik ruošėsi išeiti į miestą. Paprašiau tuoj pat pritildyti garsą. Po kelių minučių kaimynui parašiau, kad jau susitvarkėme.

Ryte radau dar dvi žinutes. Pasirodo, grįžę svečiai laiptinėje garsiai kalbėjosi, o vienas ilgai nesugebėjo atrakinti durų. Man tai buvo viena nesėkminga rezervacija. Kaimynams – dar viena naktis, kai reikėjo klausytis svetimų žmonių.

Po kelių dienų sulaukiau bendrijos pirmininkės skambučio. Ji pasakė, kad gavo gyventojų pasirašytą kreipimąsi ir nori aptarti situaciją. Sutikau ateiti į susirinkimą, nors viduje jau buvau pasiruošęs gintis.

Prieš išeidamas dar pasakiau žmonai:

— Juk negali žmonės nuspręsti, ką man daryti su savo butu.

— Pirmiausia išklausyk, kuo jie skundžiasi, — atsakė ji.

Susirinkime išklausyti nebuvo lengva. Kaimynė iš pirmo aukšto atsinešė užsirašytas datas. Kitas gyventojas parodė nuotrauką su pravertomis lauko durimis. Trečias pasakojo, kaip svečiai bandė rasti mano butą ir patraukė jo durų rankeną.

— Jūs uždirbate, o mes savaitgaliais budime, — pasakė kaimynė.

Norėjau atsakyti, kad ji perdeda. Tačiau priešais mane gulėjo konkrečios datos, o telefone turėjau savo paties atsiprašymus už dalį tų vakarų.

Paaiškėjo, kad buvau suplakęs kelis skirtingus dalykus

Susirinkime vienas kaimynas pareiškė, kad be daugumos savininkų sutikimo turistų apskritai priimti negaliu. Iš pradžių patikėjau, kad parašų lapas reiškia mano nuomos pabaigą. Vėliau, pasikonsultavęs, supratau, jog situacija nėra tokia paprasta.

Vien trumpa nuomos trukmė savaime nesukuria bendros taisyklės, kad kiekvieną užsakymą turi leisti kaimynai. Reikia atskirai vertinti faktinį veiklos pobūdį, patalpų paskirtį, kitų gyventojų teises ir bendrojo naudojimo objektus. Trumpalaikė nuoma ir apgyvendinimo paslaugų teikimas taip pat nėra dalykai, kuriuos galima visais atvejais laikyti tapačiais.

Man tai iš pradžių nuskambėjo kaip gera žinia. Tačiau konsultacija nepasibaigė sakiniu, kad galiu ramiai nieko nekeisti. Reikėjo išsiaiškinti mano vykdomos veiklos reikalavimus ir tai, ką jau buvau padaręs bendrose patalpose.

Raktų dėžutę prisukau prie bendros sienos savo sprendimu. Vėliau dar buvau siūlęs meistrui pakeisti įėjimo sprendimą taip, kad svečiams būtų patogiau patekti į laiptinę. Būtent čia mano argumentas „butas mano“ nebetiko. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų priimami nustatyta savininkų sprendimų tvarka, o ne vieno buto šeimininko nuožiūra.

Turėjau kreiptis dėl pritarimo bendrose patalpose įrengtam sprendimui, o iki tol negalėjau tiesiog laikyti jo savaime leistinu. Dėžutę nuėmiau. Staiga vėl atsirado senoji problema: kas pasitiks svečius, jei jie atvyks vidurnaktį?

Pajamos atrodė vienaip, kol nepridėjau savo laiko

Naujas rezervacijas laikinai sustabdžiau. Norėjau ramiai išsiaiškinti reikalavimus ir sutvarkyti santykius name, o ne kas savaitę laukti naujo skambučio. Jau patvirtintus užsakymus teko peržiūrėti atskirai ir susitarti dėl tolesnių veiksmų.

Tuo metu atsiverčiau ir savo skaičius. Vieną geresnį mėnesį už nakvynes buvau gavęs 960 eurų prieš visas išlaidas. Būtent šią sumą ir prisimindavau kalbėdamas, kaip neblogai sekasi. Tačiau iš jos reikėjo padengti platformos mokestį, valymą, skalbimą, komunalines išlaidas, atsidėti mokesčiams ir pakeisti tai, ką svečiai sugadina ar sunaudoja.

Savo laiko apskritai nebuvau skaičiavęs. Važiavau perduoti raktų, atsakinėjau į žinutes, ieškojau dingusio televizoriaus pultelio, sekmadienį vakare vežiau papildomą patalynę. O dabar prisidėjo konsultacijos, pokalbiai su bendrija ir bandymas atkurti paprastą pasisveikinimą laiptinėje.

Vieną vakarą nuvažiavau į butą vienas. Susidėjau į spintelę svečiams paliktus lankstinukus, nuėmiau lapą su belaidžio interneto slaptažodžiu. Virtuvėje vis dar stovėjo mamos cukrinė. Buvau ją palikęs kaip jaukią detalę nuotraukoms.

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad visą šį laiką apie butą mąsčiau kaip apie pajamų vietą, o kaimynai tame pačiame name tiesiog gyveno.

Galiausiai pasirinkau ieškoti ilgalaikio nuomininko. Ne todėl, kad kaimynų parašai savaime būtų panaikinę mano teisę nuomoti būstą. Tiesiog nenorėjau tęsti veiklos ankstesniu būdu: su nuolatiniu žmonių keitimusi, nesuderintais sprendimais bendrose patalpose ir pažadais, kad kitą savaitgalį tikrai bus ramiau.

Naują nuomininką pirmą dieną palydėjau iki buto. Laiptinėje sutikome tą pačią pirmo aukšto kaimynę. Prisistatė, paklausė jo vardo ir parodė, kur paliekama bendro kiemo šluota.

Pok albis truko gal minutę. Man buvo keista, kiek palengvėjimo gali suteikti visiškai paprastas kaimynų susipažinimas.

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius