Telefonu sutikau su „nemokamu paslaugos išbandymu“. Pirmoji sąskaita privertė iš naujo perskaityti, kam iš tikrųjų pritariau

Sąskaitą radau elektroniniame pašte pirmadienio rytą, dar gulėdamas lovoje ir viena ranka ieškodamas akinių ant naktinio stalelio. Man 46-eri, dirbu sandėlio pamainos vadovu Kaune, su žmona auginame du mokyklinio amžiaus vaikus, todėl telefonas dažniausiai suskamba tada, kai tikrai nėra kada kalbėti. Tąkart man pasiūlė nemokamai išbandyti namams skirtą paslaugą, kuri neva turėjo palengvinti kasdienius reikalus. Pagalvojau: blogiausiu atveju nepatiks ir atsisakysiu. Pirmoji sąskaita parodė, kad tą pokalbį supratau daug paprasčiau, nei reikėjo.

Iki tol save laikiau atsargiu žmogumi. Nespaudžiu neaiškių nuorodų, nepildau formų, jei nesuprantu, kas jas siunčia, o ant šaldytuvo laikome sąrašą, kam šį mėnesį reikia pervesti pinigus. Bet telefonu žmogus kalba greitai, mandagiai, ir viskas skamba lyg būtų įprasta. Aš tuo metu sėdėjau automobilyje prie parduotuvės, už lango lijo, ant kilimėlio jau buvo prilipę purvo nuo batų. Norėjau baigti pokalbį ir eiti pirkti vakarienės, todėl kelis kartus pasakiau „taip“ iki galo nesigilindamas, kam tiksliai pritariu.

Skambutis užklupo tarp pirkinių ir darbų

Skambino darbo dienos pabaigoje, kai jau važiavau namo ir galvojau, ar spėsiu paimti vaikus iš būrelių. Moteris prisistatė bendrovės konsultante ir pasakė, kad galiu nemokamai išbandyti jų paslaugą. Naudas vardijo greitai: patogumas, priminimai, konsultacijos, galimybė daug ką susitvarkyti telefonu. Išgirdau „nemokamas išbandymas“, o visa kita, matyt, liko kažkur fone.

Paklausiau, ar reikės kur nors važiuoti, ką nors pasirašyti, ar paskui nebus sunku atsisakyti. Konsultantė sakė, kad viskas paprasta ir kad iki bandomojo laikotarpio pabaigos galėsiu nuspręsti. Paminėjo, jog pokalbis įrašomas, reikės patvirtinti duomenis ir sutikimą. Patvirtinau vardą, adresą, kelis kartus atsakiau „taip“ ir padėjau ragelį.

Žmonai tą vakarą apie skambutį net nepasakojau, nes neatrodė, kad čia būtų ką aptarinėti. Grįžęs kepiau bulves, sūnus zirzė, kad jo kambaryje neveikia internetas, dukra ieškojo sportinės aprangos kitai dienai. Tokiu metu galva pilna visokių smulkių darbų, ir vienas trumpas sutikimas atrodo nieko nereiškiantis. Dabar prisimenu, kad konsultantė lyg ir minėjo mokamą planą po išbandymo, bet tą vietą praleidau pro ausis.

Pašte laukė ne toks pranešimas, kokio tikėjausi

Praėjo kelios savaitės, o aš apie paslaugą beveik negalvojau. Gavau kelis laiškus, tačiau pašte tuo metu buvo daug darbo žinučių, mokyklos pranešimų ir reklamų. Kai kuriuos atsidariau telefone, bet tik permečiau akimis antraštes. Viename jų, kaip vėliau pamačiau, buvo rašoma apie bandomojo laikotarpio pabaigą ir tolesnį paslaugos tęsimą.

Pirmadienio rytą atėjusi sąskaita nebuvo katastrofa, bet tikrai ne tokia, kurią norisi rasti tarp įprastų mėnesio išlaidų. Ji gulėjo šalia priminimo apie būrelio mokestį ir žinutės iš darbovietės. Iš pradžių pamaniau, kad čia klaida arba automatinis laiškas, nes juk buvau sutikęs tik išbandyti. Tada prisijungiau prie paskyros ir pamačiau, kad paslauga jau rodoma kaip aktyvi.

Supykau ne vien dėl sąskaitos. Labiausiai nervino tai, kad negalėjau sąžiningai sakyti nieko negirdėjęs. Informacija laiškuose buvo, tik aš jos normaliai neperskaičiau. Vis tiek liko jausmas, kad per skambutį svarbiausia dalis apie mokėjimą po išbandymo buvo pasakyta greitai, tarp visų pažadų apie naudą. Tą rytą sąskaitą palikau atidarytą kompiuterio ekrane ilgiau, nei reikėjo, ir vėlavau išvesti šunį.

Su žmona ginčijomės ne dėl vienos sąskaitos

Vakare žmonai pasakiau, kad gavau netikėtą mokėjimo prašymą. Ji iškart paklausė, ar tikrai perskaičiau sąlygas, ir tas klausimas mane supykdė labiau, nei turėjo. Atšoviau, kad jei viską reikėtų skaityti kaip sutartį, telefonu apskritai nebegalėtum kalbėti su jokia įmone. Ji patylėjo, tada ramiai pasakė: – Bet tu dažnai sakai „gerai“, kai tuo metu dar darai tris kitus darbus.

Buvo nemalonu, nes pataikė tiesiai į vietą. Aš jai priminiau, kad ir ji kartą užsisakė virtuvės dėžutę su produktais, kurios paskui nenorėjo atšaukti, nes atrodė gaila keisti planus. Abu pasakėme po kelis ne pačius protingiausius dalykus, vaikai iš kambario paklausė, kodėl taip garsiai kalbame. Galiausiai nutarėme nebesiplėšti, kol neišsiaiškinsiu, ką iš viso galima padaryti.

Kitą dieną paskambinau į klientų aptarnavimo liniją. Per pertrauką stovėjau prie sandėlio durų, telefonas kišenėje buvo šaltas, aplink kolegos nešiojo dėžes. Konsultantas mandagiai paaiškino, kad buvo bandomasis laikotarpis, o po jo paslauga pratęsta pagal pokalbio metu duotą sutikimą. Paprašiau pasakyti, kaip ją sustabdyti ir nuo kada ji laikoma aktyvia.

Įrašą perklausęs išgirdau savo paties skubėjimą

Pokalbio įrašo iš karto negavau, bet man nurodė, kur paskyroje ir laiškuose rasti susijusią informaciją. Vakare, kai vaikai jau ruošėsi miegoti, atsisėdau prie virtuvės stalo su nešiojamuoju kompiuteriu. Ant stalo gulėjo neapmokėta elektros sąskaita, trupiniai nuo sumuštinių ir dukros paliktas flomasteris be dangtelio. Šįkart perskaičiau viską iš eilės, ne tik paryškintas frazes.

Buvo parašyta, kad nemokamas laikotarpis nėra tas pats, kas paslauga be tęsinio. Reikėjo pačiam atkreipti dėmesį į datą ir iki jos pranešti, jei nebenoriu naudotis. „Nemokama“ nereiškė „be įsipareigojimo“, nors per pokalbį būtent taip sau tai buvau išsivertęs. Kai kuriuos priminimus tikrai gavau, tik jų neatidariau arba atidėjau vėlesniam laikui.

Vis dėlto skambutis į aptarnavimo liniją nebuvo veltui. Paprastai paklausiau, ar paslaugą galiu nutraukti dabar ir kas būtų su jau pateikta sąskaita. Man paaiškino, kaip jie tai mato, o aš paprašiau atsakymą atsiųsti raštu, nes nenorėjau vėl kliautis vien tuo, ką prisiminsiu iš pokalbio. Šįkart neskubėjau padėti ragelio ir pasidariau kelias pastabas ant sąrašo, kabančio ant šaldytuvo.

Nuo tada „taip“ telefonu sakau gerokai lėčiau

Paslaugą galiausiai sustabdžiau, nors dėl pirmosios sąskaitos liko nemalonus jausmas ir pamoka. Nesakau, kad visur buvo vien mano kaltė ar kad skambinantys žmonės būtinai nori ką nors suklaidinti. Bet dabar aiškiai matau, kad tokie pasiūlymai lengviausiai suveikia tada, kai žmogus pavargęs, skuba ir nori kuo greičiau nusikratyti dar vienu reikalu. Skubėjimas man kainavo daugiau nervų nei pati sąskaita.

Dabar mūsų namuose yra paprasta taisyklė: jei kas nors telefonu siūlo bandymą, abonementą ar papildomą paslaugą, nesutinkame tą pačią minutę. Pirmiausia paprašome atsiųsti informaciją, o tada ramiai pasitariame. Man padeda keli visai žemiški dalykai:

• nepatvirtinti sutikimo, kai vairuoju, gaminu vakarienę ar esu darbe tarp kitų užduočių;
• paklausti, kas įvyks pasibaigus nemokamam laikotarpiui ir ar reikės pačiam ką nors išjungti;
• visą svarbiausią informaciją perskaityti ekrane, o ne pasikliauti tuo, ką prisimenu iš skambučio;
• išsisaugoti datą kalendoriuje, jei nusprendžiu ką nors išbandyti;
• nebijoti pasakyti, kad apsispręsiu vėliau.

Žmona vis dar kartais pajuokauja, kad man reikėtų mygtuko „perskaityti prieš sutinkant“. Neįsižeidžiu, nes žinau, kad ji teisi, nors ir pati kartais nusiperka tai, ko namuose jau turime. Dar vis neatsisakiau visų reklaminių laiškų, nors vis žadu tai susitvarkyti. O kaip jūs pasielgtumėte gavę sąskaitą už paslaugą, kuri, kaip atrodė, buvo tik nemokamas išbandymas?