Įsipylė vieną baką ir nuvažiavo 2831 km – ralio čempionas atskleidė, kaip jam tai pavyko

Kiek kilometrų jūsų automobilis nuvažiuoja pilnu degalų baku? 700? 900? Gal labai taupus dyzelis priartėja prie 1200 kilometrų? Lenkų ralio lenktynininkas Miko Marczykas parodė rezultatą, šalia kurio įprasti skaičiai atrodo beveik kukliai – vienu degalų baku jis nuvažiavo net 2831 kilometrą. Kelionė prasidėjo Lenkijoje, driekėsi iki Prancūzijos ir galiausiai vėl baigėsi Lenkijoje, o pakeliui degalinėje sustoti neprireikė nė karto. 2025 metų kovo 7 dieną pasiektas rezultatas oficialiai įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausias atstumas, nuvažiuotas vienu degalų baku serijiniu automobiliu.

Dar įdomiau tai, kad rekordui pasirinktas ne koks nors mažytis specialiai ekonomiškam važiavimui sukurtas automobilis. Marczykas vairavo ketvirtos kartos „Škoda Superb“ su 2.0 TDI 110 kW, arba 150 AG, dyzeliniu varikliu ir septynių laipsnių DSG automatine pavarų dėže. Tai didelis šeimyninis automobilis, kurio oficialios mišrios WLTP degalų sąnaudos yra maždaug 4,8 litro 100 kilometrų. Rekordinio važiavimo metu lenkų vairuotojui pavyko pasiekti maždaug 2,61 l/100 km vidurkį. Kitaip tariant, automobilis realiomis Europos kelių sąlygomis sunaudojo beveik perpus mažiau nei deklaruojamas gamintojo vidurkis.

Žinoma, bandyti rytoj pakartoti tokį rezultatą važiuojant į darbą būtų naivu. Marczykas yra profesionalus ralio vairuotojas, kasmet prie vairo nuvažiuojantis daugiau nei 120 tūkst. kilometrų, o rekordiniam bandymui ruošėsi kelis mėnesius. Tačiau jo naudoti principai nėra slapta lenktynininkų magija. Didelė jų dalis pritaikoma ir įprastame eisme – tinkamas padangų slėgis, sklandus greitis, kuo mažiau nereikalingo stabdymo ir gebėjimas matyti, kas vyksta gerokai toliau nei prieš pat automobilio kapotą.

Iš Lodzės iki Paryžiaus ir atgal – degalinę aplenkė beveik 3000 kilometrų

Oficialiai rekordinis važiavimas vyko 2025 metų kovo 5–7 dienomis. Marczykas startavo Lodzėje, važiavo per Vokietiją iki Paryžiaus, o grįždamas kirto Nyderlandus, Belgiją ir Vokietiją, kol galiausiai vėl pasiekė Lenkiją. Automobilis sustojo tik tada, kai degalų bake jau nieko nebeliko. Guinnesso rekordų organizacija galutinį rezultatą užfiksavo ties 2831 kilometru.

„Superb“ šiam bandymui pasirinktas neatsitiktinai. Ketvirtos kartos modelis turi 66 litrų degalų baką ir gana gerą aerodinamiką. Rekordiniame automobilyje buvo 2.0 TDI dyzelinis variklis, priekiniai varantieji ratai, DSG transmisija ir baziniai 16 colių ratai. Automobilis svėrė apie 1590 kilogramų – nemažam tokio dydžio modeliui tai nėra labai daug.

Prieš rekordą Marczykas automobilį pasiėmė dar 2024 metų lapkritį ir nuvažiavo juo apie 20 tūkst. kilometrų. Per tą laiką jis bandė suprasti, kokiu greičiu automobilis efektyviausias, kaip keičiasi sąnaudos kylant į įkalnę, leidžiantis nuo jos ir kaip įtaką daro padangos.

Įdomi ir techninė detalė. Guinnesso puslapyje automobilis apibūdinamas kaip nemodifikuotas ketvirtos kartos „Škoda Superb“, tačiau vėliau paskelbtoje pačios „Škoda“ istorijoje nurodoma, kad buvo panaudotos „Sportline“ versijos spyruoklės, pažeminusios automobilį maždaug 15 mm ir šiek tiek pagerinusios aerodinamiką, taip pat mažo riedėjimo pasipriešinimo padangos. Pats variklis, transmisija ir pagrindinė automobilio konstrukcija išliko serijiniai.

Didžiausia paslaptis buvo ne lėtas važiavimas

Galima pagalvoti, kad tokį rekordą pasieksi tiesiog visą kelią važiuodamas 50 km/h, tačiau realybė sudėtingesnė. Marczykas daug dėmesio skyrė tam, kad automobilis kuo mažiau prarastų jau turimą energiją. Tai reiškė kuo mažiau staigiai greitėti, kuo rečiau be reikalo stabdyti ir nuolat stebėti eismą priekyje.

Jeigu vairuotojas pamato raudoną šviesoforą tik likus keliasdešimčiai metrų, jis pirmiausia važiuoja su akceleratoriumi, tada spaudžia stabdžius ir visą automobilio kinetinę energiją tiesiog paverčia šiluma stabdžių diskuose. Ekonomiškai vairuojantis žmogus situaciją pastebi anksčiau, nuima koją nuo akceleratoriaus ir leidžia automobiliui pačiam palaipsniui lėtėti. Atrodo smulkmena, tačiau per kelis šimtus ar tūkstančius kilometrų tokių momentų susidaro šimtai.

Marczykas panašiai elgėsi ir važiuodamas kalvotu keliu. Leidžiantis nuo kalno automobilis galėdavo šiek tiek įsibėgėti, o prieš įkalnę sukauptas greitis būdavo panaudojamas kilimui. Įkalnėje jis nesistengdavo bet kokia kaina išlaikyti identiško greičio – automobilis galėdavo šiek tiek sulėtėti. Taip variklio nereikėdavo apkrauti tiek, kiek reikėtų bandant į kiekvieną kalną kilti visiškai nekintamu greičiu.

Tai labai skiriasi nuo dažnos kasdienės vairavimo manieros: stipriau paspausti akceleratorių, priartėti prie lėtesnio automobilio, stabdyti, vėl greitėti, keisti juostą ir po kelių šimtų metrų vėl stabdyti. Tokia kelionė galbūt atrodo aktyvesnė, bet realiai galima sudeginti gerokai daugiau degalų ir galutiniame taške atsidurti vos keliomis minutėmis anksčiau.

Padangų slėgis, langai ir kondicionierius – rekordui svarbi buvo kiekviena smulkmena

Ruošdamasis bandymui Marczykas daug dėmesio skyrė padangoms. Jam buvo svarbus ne tik tinkamas jų slėgis, bet ir protektoriaus būklė bei riedėjimo pasipriešinimas. Gamintojo paskelbtoje medžiagoje vairuotojas net pabrėžė, kad visiškai naujos padangos rekordiniam važiavimui nebūtinai yra geriausias pasirinkimas – šiek tiek pavažinėjus padangomis jų pasipriešinimas gali būti mažesnis.

Svarbi buvo ir aerodinamika. Didėjant greičiui oro pasipriešinimas tampa vienu pagrindinių automobilio energijos priešų. Dėl tos pačios priežasties važiuojant didesniu greičiu atidaryti langai nėra nemokamas kondicionieriaus pakaitalas – jie pablogina oro srautą aplink automobilį. Rekordinio bandymo metu langai buvo laikomi uždaryti, o oro kondicionavimo naudojimas buvo maksimaliai ribojamas.

Tačiau čia svarbu nepaversti rekordinio eksperimento kasdienio vairavimo instrukcija. Karštą dieną važiuoti kelias valandas be kondicionieriaus vien tam, kad sutaupytume kelis šimtus mililitrų degalų, nėra nei būtina, nei protinga. Vairuotojo komfortas ir gebėjimas susikaupti yra svarbesni už rekordines sąnaudas. Tas pats galioja ir greičiui – ekonomiškas vairavimas neturėtų trukdyti eismui ar versti važiuoti pavojingai lėtai.

Marczyko eksperimentą geriau vertinti kaip labai ekstremalų demonstravimą, kiek daug galima pasiekti optimizavus praktiškai kiekvieną detalę.

Tai, ką jis darė rekordui, dalį degalų gali sutaupyti ir paprastam vairuotojui

2831 kilometro vienu baku dauguma žmonių niekada nenuvažiuos ir to siekti nėra jokios prasmės. Tačiau pati rekordo istorija parodo dalyką, kurį vairuotojai dažnai pamiršta: degalų sąnaudos priklauso ne tik nuo automobilio variklio.

Du identiški automobiliai tuo pačiu keliu gali sunaudoti gana skirtingą degalų kiekį vien todėl, kad juos vairuoja skirtingi žmonės. Vienas nuolat staigiai įsibėgėja ir stabdo paskutinę sekundę, kitas iš anksto stebi eismą ir palaiko tolygesnį tempą. Pridėkime per mažą padangų slėgį, nereikalingą svorį bagažinėje, stogo skersinius, didelį greitį greitkelyje – ir sąnaudų skirtumas gali tapti visai nemažas.

Ekonomiškesnis vairavimas turi ir papildomą efektą, apie kurį kalbama gerokai rečiau. Jei mažiau staigiai stabdome, lėčiau dėvisi stabdžių diskai bei kaladėlės. Jei mažiau agresyviai greitėjame, mažiau apkraunama transmisija ir padangos. O žvelgiant toliau į kelią sumažėja tikimybė netyčia viršyti greitį ar patekti į situaciją, kurioje tenka staigiai stabdyti.

Marczyko rekordas taip pat gerokai pagerino ankstesnį rezultatą. Iki tol Guinnesso rekordas priklausė kroatams Marko Tomacui ir Ivanui Cvetkovičiui, kurie 2011 metais „Volkswagen Passat 1.6 TDI BlueMotion“ vienu baku įveikė daugiau kaip 2500 kilometrų. Lenkų vairuotojas ankstesnį rekordą pranoko beveik 300 kilometrų.

Tačiau įdomiausia šios istorijos dalis turbūt nėra pats skaičius 2831. Ji parodo, kiek daug degalų kasdien sudeginame ne todėl, kad automobilis „ryja“, o tiesiog per savo vairavimo įpročius. Nereikia važiuoti iki Paryžiaus vienu baku ir nereikia atsisakyti kondicionieriaus. Kartais užtenka palaikyti tinkamą padangų slėgį, mažiau skubėti nuo vieno šviesoforo iki kito ir pradėti stebėti kelią ne 20, o 200 metrų į priekį.

Ralio čempionas rekordą pasiekė važiuodamas visiškai priešingai nei lenktynėse – ne bandydamas būti greičiausias, o stengdamasis kuo mažiau iššvaistyti jau turimą automobilio energiją. Ir būtent ši jo rekordo dalis pritaikoma praktiškai kiekvienam vairuotojui.