Kaimynui paskolinau automobilį savaitgaliui: po jo avarijos mano draudimas pabrango nuo 180 iki 310 eurų
Kai kaimynas Darius paskambino ir pasakė, kad pateko į avariją, pirmiausia paklausiau, ar niekas nenukentėjo. Jis patikino, kad žmonėms viskas gerai, o kitam automobiliui padarytą žalą padengs draudimas. Savo automobilį vėliau atgavau sutvarkytą ir maniau, kad tuo istorija baigėsi. Po kelių mėnesių gavau pasiūlymą pratęsti privalomąjį draudimą: vietoj anksčiau mokėtų 180 eurų – 310 eurų metams.
Mano vardas Mantas. Su žmona Rasa gyvename Kauno rajone, Ringauduose. Darių pažįstu šešerius metus – tiek, kiek gyvename kaimynystėje. Nebuvome artimi draugai, bet santykiai buvo geri. Kartais vienas kitam paskolindavome įrankį, pasiimdavome siuntą ar prižiūrėdavome kiemą, kai kuris išvažiuodavo.
Todėl jo prašymas automobilio man nepasirodė keistas. Penktadienį vakare užėjo prie vartelių ir pasakė, kad jo mašina servise, o savaitgalį su šeima reikia nuvažiuoti pas tėvus į Prienų pusę. Žinojo, kad mūsų šeimoje du automobiliai.
— Sekmadienį vakare grąžinsiu. Pilnu baku, savaime aišku, — pasakė.
Mano senesnis universalas tą savaitgalį būtų stovėjęs. Važiuoti planavome žmonos automobiliu, todėl ilgai nesvarsčiau. Tik paprašiau salone nerūkyti ir priminiau, kad bagažinėje likę keli mano daiktai.
Raktelius atidaviau lengviau, negu dabar norėčiau pripažinti
Rasa, sužinojusi, kad automobilį paskolinau, paklausė, ar tikrai reikėjo. Atsakiau, kad Darius normalus žmogus, vairuoja daug metų, o man pačiam kada nors irgi gali prireikti pagalbos.
— Aš nesakau, kad nenormalus. Tiesiog automobilis ne grąžtas, — pasakė ji.
Tuo metu toks atsargumas man atrodė perdėtas. Žinojau, kad automobilis apdraustas, techninė apžiūra galioja, Darius turi vairuotojo pažymėjimą. Apie galimas pasekmes draudimo kainai nesusimąsčiau. Mano galvoje draudimas ir buvo tam, kad atsitikus nelaimei nereikėtų visko mokėti iš savo kišenės.
Šeštadienį iki pietų apie mašiną neprisiminiau. Tvarkiausi garaže, kai suskambo telefonas. Pamatęs Dariaus vardą pamaniau, kad klausia, kaip įjungti kokią nors funkciją.
— Mantai, tik nesinervink. Truputį kliudžiau kitą automobilį, — išgirdau.
Padėjau rankoje laikytą įrankį.
— Ką reiškia „truputį“? Žmonėms viskas gerai?
Jis pasakė, kad visi sveiki. Stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės važiavo atbulas ir nepastebėjo už jo važiuojančio automobilio. Kliudė dureles. Mano automobiliui nubrauktas galinio bamperio kampas, kitam žala atrodė didesnė. Dėl aplinkybių, jo žodžiais, nesiginčijo – abu vairuotojai pildė eismo įvykio deklaraciją.
Paprašiau nuotraukų. Kol jos atėjo, spėjau įsivaizduoti daug blogesnį vaizdą. Pamatęs apsibraižiusį bamperį net šiek tiek nusiraminau.
„Draudimas sutvarkys“ mums abiem skambėjo kaip pabaiga
Sekmadienį Darius grąžino automobilį ir kelis kartus atsiprašė. Atsinešė deklaracijos duomenis, parodė susirašinėjimą su kitu vairuotoju. Neslėpė, kad kaltas, nebandė aiškinti, jog mano automobilis nepatogus ar veidrodėliai per maži. Tą įvertinau.
Dėl mano bamperio iš karto susitarėme: jis apmokės remontą. Kito automobilio žalą nagrinėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo bendrovė. Šių dviejų dalykų nesupainiojome – mano automobilio apgadinimo šis draudimas nepadengė.
Po kurio laiko nukentėjusiojo žalos klausimas buvo sutvarkytas. Darius pasirūpino ir mano bamperiu. Kai parsivežiau automobilį iš remonto, atrodė taip pat, kaip prieš tą savaitgalį.
— Na, daugiau skolintis turbūt neprašysiu, — pasakė jis, kai grąžinau remonto sąskaitos kopiją.
Atsakiau, kad svarbiausia, jog žmonės nenukentėjo. Taip ir galvojau. Nemalonu, sugaišome laiko, bet nei didelio konflikto, nei nepadengtų remonto išlaidų neliko.
Dar kurį laiką apžiūrėdavau bamperį, ar gerai sutvarkyta, paskui nustojau. Su Dariumi vėl kalbėdavomės apie įprastus dalykus. Avarija pasidarė vienas iš tų nutikimų, kuriuos nemalonu prisiminti, bet nėra dėl ko nuolat grįžti.
Naują kainą iš pradžių palaikiau klaida
Draudimo pasiūlymas atėjo rudenį. Atsidariau laišką telefonu ir pamačiau 310 eurų sumą. Pirmiausia patikrinau, ar tai tikrai mano automobilis ir ar siūloma ta pati draudimo rūšis. Tada susiradau ankstesnį mokėjimą: buvau sumokėjęs 180 eurų.
Skirtumas – 130 eurų, arba maždaug 72 proc. daugiau.
Parašiau vadybininkei, ar pasiūlyme nėra klaidos. Nurodžiau, kad automobilis tas pats, pats per metus jokių avarijų nesukėliau. Atsakydama ji atkreipė dėmesį į tuo automobiliu padarytą žalą ir paaiškino, kad nauja įmoka vertinama pagal bendrovės taikomus rizikos kriterijus.
Tuomet parašiau dar kartą, jau smulkiau: vairavau ne aš, automobilis buvo paskolintas kaimynui, deklaracijoje nurodytas jis. Norėjau išgirsti, kad užteks patikslinti aplinkybes ir pasiūlymas bus perskaičiuotas.
Tačiau vien tai, kad prie vairo sėdėjo kitas žmogus, ankstesnės kainos man nesugrąžino. Draudimo istorijoje vertinami ir su draudėjo transporto priemone susiję žalos atlyginimo atvejai; konkreti įmoka bei istorijos įtaka priklauso nuo draudiko vertinimo.
Nenorėjau aklai sutikti su pirmu pasiūlymu. Paprašiau kitų bendrovių kainų, pasitikrinau draudimo sąlygas. Jos skyrėsi, bet tokio pasiūlymo, kokį turėjau anksčiau, negavau. Galiausiai pasirinkau 310 eurų variantą.
Tai nebuvo atskira sąskaita su užrašu „130 eurų už kaimyno avariją“. Vis dėlto po susirašinėjimo supratau, kad draudimo išmoka ir būsimos sutarties kaina yra du skirtingi klausimai. Pirmasis buvo užbaigtas, antrasis mane pasivijo tik dabar.
Kaimynas iš pradžių nesuprato, kodėl vėl apie tai kalbu
Apie pabrangimą Dariui pasakiau ne iš karto. Kelias dienas galvojau, ar apskritai verta. Formalaus susitarimo, kas dengs galimas vėlesnes išlaidas, nebuvome sudarę. Buvau atidavęs raktelius ir pasakęs, kada grąžinti.
Vieną vakarą sutikau jį prie namo.
— Gavau draudimo pratęsimą. Šiemet 310 eurų, pernai buvo 180, — pasakiau.
Jis nustebo.
— Bet ten juk draudimas viską apmokėjo. Tavo bamperį irgi sutvarkiau.
— Žinau. Dėl remonto nieko nesakau. Bet dabar mano metinė įmoka kita.
Pokalbis pasidarė nejaukus. Darius paklausė, ar aš noriu, kad jis kasmet mokėtų už mano draudimą. Pasakiau, kad ne apie visą draudimą kalbu, o apie tai, jog skolindamas automobilį nesitikėjau likti su papildoma išlaida po kelių mėnesių.
Jis paprašė persiųsti pasiūlymą ir atsakymą, kurį buvau gavęs. Persiunčiau. Kitą dieną paskambino pats.
Susitarėme, kad šįkart jis prisidės 130 eurų – tiek, kiek mano pasirinktas naujas draudimas viršijo ankstesnę metinę kainą. Tai buvo mūsų tarpusavio susitarimas, o ne kieno nors nustatyta suma. Pinigus pervedė tą patį vakarą.
Mokėjimo paskirtyje parašė: „Už tą savaitgalį.“
Santykiai nesugriuvo, bet raktelių daugiau nebeskolinu
Su Dariumi nesusipykome. Jis pripažino klaidą, apmokėjo mano automobilio remontą ir galiausiai prisidėjo prie pabrangusios sutarties. Negaliu sakyti, kad bandė išsisukti. Tiesiog nė vienas iš mūsų iš pradžių nesuprato, kad avarijos pasekmės gali nesibaigti sutvarkytu bamperiu.
Tačiau automobilio daugiau nebeskolinu. Kai pažįstamas neseniai paklausė, ar galėtų pasiimti jį dienai, atsakiau, kad po ankstesnės patirties nebenoriu. Nesiteisinau, jog mašina užimta ar sugedusi.
Rasa, išgirdusi tą pokalbį, nieko nekomentavo. Tik vėliau paklausė, ar sunku buvo pasakyti „ne“.
Nebuvo labai malonu. Bet daug lengviau negu stovėti prie kaimyno vartelių su telefonu rankoje ir aiškinti, kodėl jo seniai užmirštas savaitgalis mano draudimo pasiūlyme vis dar turi savo kainą.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


