Kai Jonas nusprendė parduoti savo seną automobilį, jis tikėjosi ilgo ir varginančio proceso. Nuotraukos, skambučiai, derybos, apžiūros, pirkėjai, kurie atvažiuoja tik paspardyti padangų ir dingsta.
Bet viskas įvyko daug greičiau.
Skelbimą įdėjo ryte. Iki pietų jau turėjo tris skambučius. Vakare prie namų stovėjo jaunas vyras, apžiūrinėjo automobilį ir linkčiojo galva.
– Imu, – pasakė jis. – Man kaip tik tokio reikia. Tik registraciją susitvarkysiu rytoj, nes šiandien jau nespėju.
Jonas apsidžiaugė. Pirkėjas atrodė normalus, pinigus sumokėjo vietoje, daug nesiderėjo. Automobilis išvažiavo dar tą patį vakarą.
Jonas užrakino kiemo vartus ir pagalvojo, kad jam pasisekė.
Po savaitės jis gavo pranešimą apie baudą.
Automobilis, kurį jis jau buvo pardavęs, užfiksuotas viršijęs greitį.
„Bet juk mašina jau ne mano“
Iš pradžių Jonas net supyko.
– Nesąmonė, – pasakė žmonai, rodydamas pranešimą telefone. – Aš tą automobilį pardaviau prieš savaitę.
Žmona paklausė paprasto klausimo:
– O pardavimą deklaravai?
Jonas nutilo.
Jis turėjo pirkimo–pardavimo sutartį. Bent jau taip manė. Popierius buvo pasirašytas, pinigai gauti, rakteliai perduoti. Jam atrodė, kad tuo viskas ir baigėsi.
Tačiau pirkėjas automobilio neregistravo. Gal pamiršo. Gal delsė. Gal net neketino to daryti iš karto. O kol dokumentai nebuvo sutvarkyti iki galo, nemalonumai pradėjo kristi Jonui.
Tada jis pirmą kartą suprato: parduoti automobilį ir saugiai užbaigti pardavimą nėra tas pats.
Greitas sandoris gali tapti ilga problema
Naudotų automobilių rinkoje viskas dažnai vyksta greitai. Vienas žmogus nori kuo greičiau parduoti, kitas – kuo greičiau išvažiuoti. Abu pavargę nuo skambučių, derybų ir dokumentų. Todėl atsiranda pavojinga frazė:
„Susitvarkysim vėliau.“
Būtent ji ir sukuria daugiausia problemų.
Pardavėjui atrodo, kad svarbiausia gauti pinigus. Pirkėjui atrodo, kad svarbiausia gauti raktelius. Tačiau jeigu po sandorio automobilis toliau važinėja be aiškiai sutvarkytų dokumentų, rizika lieka ore.
Baudos, stovėjimo pažeidimai, kelių mokesčiai, eismo įvykiai, ginčai dėl techninės būklės – visa tai gali tapti labai nemalonia staigmena.
Automobilio pardavimas baigiasi ne tada, kai iš rankų paleidžiami rakteliai, o tada, kai aiškiai sutvarkomi dokumentai ir pardavimas deklaruojamas.
Kodėl negalima pasitikėti vien žodžiu?
Jonas vis kartojo tą patį:
– Bet jis sakė, kad rytoj užregistruos.
Ir čia buvo didžiausia klaida.
Žodinis pažadas automobilių sandoryje yra per silpnas. Net jei pirkėjas atrodo mandagus, net jei sumoka grynaisiais, net jei skuba „tik dėl darbo“, pardavėjas neturėtų palikti visko pasitikėjimui.
Ne todėl, kad visi pirkėjai sukčiai. O todėl, kad blogai sutvarkyti dokumentai kenkia būtent tam žmogui, kurio vardas dar siejamas su automobiliu.
Kartais pirkėjas delsia ne iš piktos valios. Jis pamiršta, laukia algos, nori pirmiausia sutvarkyti techninius trūkumus, galvoja perparduoti automobilį kitam žmogui. Tačiau pardavėjui nuo to ne lengviau.
Jeigu automobilis juda keliuose, o dokumentai dar nebaigti tvarkyti, kiekviena diena gali atnešti naują problemą.
Ką pardavėjas turi padaryti iš karto?
Pirmas žingsnis – visada pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį. Ne „vėliau atsiųsiu“, ne „užpildysim namie“, ne „pasitikėkim vienas kitu“. Sutartis turi būti užpildyta aiškiai, su teisingais abiejų šalių duomenimis, automobilio informacija, kaina ir data.
Antras žingsnis – nepaleisti automobilio be aiškių pirkėjo duomenų. Reikia žinoti, kam automobilis perduotas. Jeigu pirkėjas vengia parodyti dokumentą, skuba, nenori pildyti sutarties ar siūlo „susitarti paprasčiau“, tai rimtas pavojaus ženklas.
Trečias žingsnis – iš karto deklaruoti pardavimą. Nereikėtų laukti, kol pirkėjas „susitvarkys“. Pardavėjas turi atlikti savo dalį kuo greičiau ir turėti įrodymą, kad automobilis perduotas kitam asmeniui.
Ketvirtas žingsnis – saugoti dokumentus. Sutarties kopija, mokėjimo įrodymas, susirašinėjimas, pirkėjo kontaktai ir automobilio perdavimo data gali labai praversti, jei vėliau atsirastų ginčų.
Pirkėjas taip pat rizikuoja, jei perka „pagal žodį“
Šioje istorijoje daugiausia nukentėjo Jonas, bet pirkėjai taip pat dažnai patenka į spąstus. Ypač tada, kai automobilis perkamas skubiai ir tikima pardavėjo pasakojimais.
„Rida tikra.“
„Techninė būklė gera.“
„Čia tik lemputė dega, nieko rimto.“
„Dokumentus sutvarkysim paskui.“
„Kaina tokia tik šiandien.“
Tokios frazės turėtų ne raminti, o priversti sustoti.
Prieš perkant naudotą automobilį reikia patikrinti VIN kodą, ridą, techninės apžiūros informaciją, galimus apribojimus, serviso istoriją, jei ji yra, ir realią techninę būklę. Geriausia automobilį apžiūrėti ne tik kieme ar stovėjimo aikštelėje, bet ir servise.
Jei pardavėjas nenori leisti tikrinti automobilio, spaudžia priimti sprendimą iš karto arba vengia dokumentų, toks sandoris gali kainuoti daug daugiau nei atrodo.
Automobilio kaina nėra tik suma skelbime
Jonas pardavė automobilį greitai, nes kaina buvo patraukli. Tačiau po gautos baudos jis suprato, kad tikroji sandorio kaina gali atsirasti vėliau.
Tas pats galioja ir pirkėjui. Pigus automobilis gali atrodyti kaip laimikis, kol nepaaiškėja paslėpti defektai, neaiški rida, registracijos problemos ar dokumentų trūkumai.
Naudoto automobilio rinkoje skubėjimas beveik visada naudingas tam, kuris turi ką slėpti. Sąžiningam sandoriui nereikia panikos. Reikia aiškumo.
Geras pardavėjas nebijo dokumentų. Rimtas pirkėjas nebijo patikrinimo. O jei kuri nors pusė nori viską padaryti „be popierių“, verta labai gerai pagalvoti, kodėl.
