Teises išlaikė iš pirmo karto, bet sėdusi prie vairo pravirksta: jaunos vairuotojos istorijoje save atpažino daugelis

Vairuotojo pažymėjimą ji turi jau apie dešimt mėnesių, tačiau per tą laiką į kelią išvažiavo vos keletą kartų. Kiekviena kelionė jai kelia tokią baimę, kad kartais ima lietis ašaros. Apie savo išgyvenimus internete papasakojusi jauna moteris sulaukė ne tik supratimo, bet ir daugybės patarimų iš panašų etapą išgyvenusių vairuotojų.

Moteris neslepia: vairuoti jai reikia. Atsikrausčius į užmiestį, nuvykti į reikiamą vietą tapo sudėtingiau. Iki autobusų stotelės tenka eiti maždaug valandą, o pats autobusas važiuoja ne taip ir dažnai – kas valandą ar pusantros.

Kol kas ji prašo tėvų pagalbos arba pasikliauja viešuoju transportu. Automobiliui taupo, tačiau mintis apie savarankiškas keliones vis dar gąsdina.

Savo pasakojime jauna vairuotoja pabrėžė, kad vairavimo egzaminą išlaikė iš pirmo karto. Ji mano, kad vairuoti moka, tačiau į kelią išvažiuoja retai ir kol kas jaučiasi saugiau, kai šalia sėdi tėtis.

„Jeigu išvažiuoju, tai važiuoju su tėvu, kad drąsiau būtų ir saugiau. Vairuoti moku, tiesiog baisiai bijau“, – rašė ji, prašydama pasidalyti patarimais, kaip susidoroti su šia baime.

Vairuoti trukdo ne tik baimė, bet ir laiko stoka

Jaunos moters istorija sulaukė nemažai palaikančių atsakymų. Dalis komentavusiųjų prisipažino ir patys prisimenantys pirmąsias savarankiškas keliones, kai net pažįstamas maršrutas atrodė sudėtingas, o intensyvesnis eismas kėlė įtampą.

Vairuotoja vėliau paaiškino, kad daugiau praktikuotis jai trukdo ir įtempta dienotvarkė. Ji studijuoja mediciną, todėl darbo dienomis rasti laiko sudėtinga. Savaitgaliais kartais pavyksta pasivažinėti su tėčiu, tačiau šios kelionės būna trumpos: tėtis taip pat pavargsta, o jai pačiai reikia ruoštis atsiskaitymams.

Dėl to moteris ieško būdų, kaip pamažu įgyti daugiau pasitikėjimo, neišleidžiant daug pinigų ir pernelyg neapsunkinant artimųjų.

Pataria pradėti nuo trumpo ir gerai pažįstamo maršruto

Vienas dažniausiai kartotų patarimų – pradžioje nekelti sau pernelyg didelių tikslų. Komentatoriai siūlė pasirinkti trumpą, pažįstamą kelią ir juo važiuoti tuomet, kai eismas ne toks intensyvus.

Tai gali būti maršrutas nuo namų iki artimiausios parduotuvės, automobilių stovėjimo aikštelės ar kitos netoliese esančios vietos. Kelis kartus pravažiavus tuo pačiu keliu lengviau įsiminti sankryžas, kelio ženklus ir vietas, kur reikia pasukti.

Tik vėliau, kai pažįstama kelionė taps ramesnė, galima po truputį įtraukti naujų kelių ar sudėtingesnių sankryžų. Svarbu pasirinkti tokį tempą, kuris leistų išlikti atidžiam ir saugiai dalyvauti eisme.

Kai kurie diskusijos dalyviai siūlė važinėti vėlai vakare ar net naktį, kai gatvėse mažiau automobilių. Vis dėlto tamsa turi savų sunkumų: prasčiau matomi kelkraščiai, pėstieji ir kelio ženklai. Todėl pradžiai gali būti patogiau rinktis šviesų paros metą ne piko valandomis, gerą matomumą ir pažįstamas gatves.

Maršrutą verta apžiūrėti dar prieš išvažiuojant

Ne vienas vairuotojas pasidalijo įpročiu, kuris padėjo sumažinti nerimą prieš važiuojant į nepažįstamą vietą. Dar namuose jie peržiūri maršrutą žemėlapyje: pasižiūri, kur reikės pasukti, kokias sankryžas teks įveikti ir kur patogiausia sustoti.

Jei yra galimybė, sudėtingesnes vietas galima apžiūrėti ir gatvių vaizduose. Tiesa, prieš kelionę verta turėti omenyje, kad kelio ženklai ar eismo tvarka nuo nuotraukų padarymo galėjo pasikeisti. Važiuojant visuomet reikia vadovautis tuo metu kelyje esančiais ženklais ir žymėjimu.

Navigacija taip pat gali padėti iš anksto sužinoti apie artėjantį posūkį ar reikiamą eismo juostą. Tačiau jei persirikiuoti saugiai nepavyko, geriau tęsti kelionę savo juosta ir leisti navigacijai parinkti naują maršrutą. Praleistas posūkis nėra priežastis staiga keisti kryptį.

Dar vieną paprastą idėją pasiūlė viešuoju transportu važinėjantis komentatorius: būnant keleiviu stebėti kelio ženklus, sankryžas ir tai, kaip jose juda transportas. Jauna vairuotoja pripažino, kad jai ši mintis pasirodė naudinga, ypač galvojant apie sudėtingesnes žiedines sankryžas.

Šalia – ramus žmogus, o prireikus ir instruktorius

Daug palaikymo sulaukė patarimas į pirmąsias keliones pasiimti žmogų, su kuriuo jauku ir ramu. Tačiau svarbu ne vien tai, kad šalia būtų labiau patyręs vairuotojas. Nuolatinės pastabos, pakeltas tonas ar kritika gali dar labiau padidinti įtampą.

Vienai iš savo patirtimi pasidalijusių vairuotojų padėjo draugas, kuris sunkesnę akimirką nebarė ir neskubino. Jai sustojus saugioje vietoje, jiedu ramiai pasikalbėjo, o vėliau pabandė nuvažiuoti nedidelį ratą aplink rajoną.

Jei apima stiprus nerimas ar pradeda lietis ašaros, svarbiausia ieškoti saugios ir leistinos vietos sustoti. Galima kelias minutes pailsėti, atgauti kvapą ir tik tada spręsti, ar jaučiamasi pakankamai ramiai tęsti kelionę. Jeigu ne, vairavimą gali perimti šalia esantis vairuotojo pažymėjimą turintis žmogus.

Diskusijos dalyviai priminė ir apie papildomas pamokas su vairavimo instruktoriumi. Jas galima rinktis net ir gavus pažymėjimą – pavyzdžiui, norint pasipraktikuoti žiedinėse sankryžose, statant automobilį ar važiuojant intensyvesniu eismu. Prieš registruojantis verta paaiškinti savo situaciją ir pasiteirauti pamokos kainos bei galimo laiko.

Pasitikėjimas ateina pamažu

Dalis komentavusiųjų pasakojo, kad vairavimo baimė sumažėjo ne po vienos kelionės. Vieniems padėjo dažnesnė praktika pažįstamame rajone, kitiems – išankstinis maršruto planavimas ar ramus keleivis.

Vis dėlto stipri baimė ne visuomet paaiškinama vien praktikos stoka. Jei nerimas kartojasi, sukelia ašaras ar trukdo saugiai vairuoti, greta vairavimo pamokų gali būti naudinga pasikalbėti ir su psichologu.

Jaunos vairuotojos pasakojimas baigėsi padėka: sulaukusi daugybės atsakymų ji rašė ketinanti išbandyti žmonių patarimus per kitus važiavimus. Tarp jų kartojosi viena mintis – pradėti galima nuo nedidelės, saugios kelionės ir po truputį judėti pirmyn.