Mėnesį į darbą važinėjau autobusu, o ne automobiliu: sutaupiau 140 eurų, bet kasdien praradau po valandą

Vieną mėnesį nusprendžiau padaryti paprastą eksperimentą: automobilį palikti kieme, o į darbą važinėti autobusu. Ne dėl didelės idėjos, ne dėl ekologijos plakato ir ne todėl, kad staiga pamėgau stovėti stotelėje per lietų. Tiesiog norėjau pamatyti, kiek realiai kainuoja mano kasdienis patogumas.

Skaičius nustebino. Per mėnesį sutaupiau beveik 140 eurų. Bet kartu praradau apie 22 valandas laiko – po vieną papildomą valandą kiekvieną darbo dieną. Ir čia prasidėjo tikras klausimas: ar tie 140 eurų buvo verti mėnesio rytų, kai iš namų reikėjo išeiti anksčiau, o vakare grįžti vėliau?

Pirmomis dienomis atrodė, kad viskas bus lengva

Pirmą rytą išėjau net su tam tikru entuziazmu. Telefonas įkrautas, ausinės kišenėje, programėlėje maršrutas aiškus. Automobilis liko kieme, o aš nuėjau iki stotelės. Buvo toks keistas jausmas, lyg trumpam būčiau atgavęs seną studento ritmą: nereikia ieškoti parkavimo vietos, nereikia galvoti apie degalus, nereikia nervintis dėl kamščių už vairo.

Pirmas minusas pasimatė iškart. Automobiliu į darbą važiuodavau apie 20 minučių į vieną pusę, jei nebūdavo avarijų ar didesnių spūsčių. Autobusu kelionė truko maždaug 45–55 minutes. Reikėjo nueiti iki stotelės, palaukti, tada dar šiek tiek paeiti nuo stotelės iki biuro. Vieną dieną autobusas vėlavo 8 minutes, kitą – atvažiavo pilnas, trečią teko stovėti prie durų su kuprine prispausta prie šono.

Bet pirmą savaitę vis dar galvojau: nieko tokio, užtat sutaupysiu. Ir iš dalies tai buvo tiesa. Kiekvieną kartą, kai pravažiuodavau pro degalinę, jausdavausi lyg mažą pergalę išplėšęs iš kasdienybės.

Tikras skaičiavimas: kur dingo 140 eurų

Mano įprastas maršrutas automobiliu – apie 30 kilometrų per dieną pirmyn ir atgal. Per 22 darbo dienas susidaro maždaug 660 kilometrų. Automobilis mieste ir priemiestyje vidutiniškai naudoja apie 7,2 litro benzino 100 kilometrų. Vadinasi, per mėnesį vien kelionei į darbą sudeginčiau apie 47,5 litro degalų.

Skaičiuojant po 1,70 euro už litrą, vien benzinas kainuotų apie 80,75 euro. Pridėkite parkavimą. Mano atveju jis kainuodavo vidutiniškai apie 4 eurus per darbo dieną, jei nepavykdavo rasti nemokamos vietos toliau nuo darbo. Per 22 dienas tai dar 88 eurai.

Bendra automobilio suma vien kelionei į darbą gavosi apie 168,75 euro. Mėnesinis viešojo transporto bilietas kainavo 29 eurus. Skirtumas – 139,75 euro. Apvaliai tariant, 140 eurų.

Į šį skaičiavimą dar neįtraukiau automobilio nusidėvėjimo, padangų, tepalų, stabdžių, draudimo ar kitų išlaidų. Jei skaičiuotume visiškai tiksliai, važiavimas automobiliu kainuotų dar daugiau. Bet net ir be šių smulkmenų skirtumas buvo aiškus.

Pinigai liko, bet laikas išgaravo

Antrą savaitę supratau, kad pinigai – tik viena medalio pusė. Autobusas sutaupė eurus, bet pradėjo valgyti mano laiką. Jei automobiliu per dieną kelionei sugaišdavau apie 40 minučių, autobusu – apie 1 valandą ir 40 minučių. Skirtumas – viena valanda per dieną.

Per 22 darbo dienas tai yra 22 valandos. Beveik visa para. Ne miego, ne poilsio, ne darbo – tiesiog laukimo, ėjimo iki stotelės, stovėjimo autobuse ir derinimosi prie grafiko.

Iš pradžių bandžiau tą laiką pateisinti. Klausiau tinklalaidžių, skaičiau naujienas, atsakinėjau į žinutes. Bet realybėje ne visada pavyksta produktyviai naudoti kelionę. Kai autobusas sausakimšas, viena ranka laikaisi už turėklo, kita bandai neišmesti telefono. Kai lyja, ateini į darbą jau ne visai tos nuotaikos. Kai vakare nori greičiau namo, o autobusas atvažiuoja po 17 minučių, tie sutaupyti eurai trumpam nustoja džiuginti.

Didžiausias netikėtumas buvo ne pinigai

Labiausiai nustebino ne tai, kad autobusas pigesnis. Tai aišku ir be eksperimento. Mane nustebino, kiek daug emocinio patogumo duoda automobilis. Ne prabangos, o kontrolės jausmo.

Su automobiliu išvažiuoji tada, kai nori. Gali pakeliui užsukti į parduotuvę, pasiimti siuntą, nuvažiuoti pas tėvus, pavežti vaiką ar tiesiog grįžti kitu maršrutu. Autobusas verčia planuoti. Jei po darbo reikia kažkur užsukti, visa logistika iškart tampa ilgesnė.

Kita vertus, buvo ir malonių dalykų. Nebereikėjo nervintis dėl vairuotojų, kurie lenda be posūkio, dėl parkavimo, dėl kuro kainų. Rytais galėjau tiesiog sėdėti ir žiūrėti pro langą. Kartais tai net atrodė sveikiau galvai. Bet tik tomis dienomis, kai autobuse buvo vietos atsisėsti.

Ar kartočiau tokį mėnesį?

Jei reikėtų taupyti griežtai – taip, kartočiau. 140 eurų per mėnesį yra rimti pinigai. Per metus tai būtų 1680 eurų, jei sąlygos nesikeistų. Už tokią sumą jau galima susimokėti už draudimą, dalį atostogų, buitinį pirkinį ar tiesiog turėti ramesnę finansinę pagalvę.

Bet jei kalbame apie kasdienį gyvenimą, atsakymas nėra toks paprastas. Man automobilis nebuvo vien transportas. Tai buvo laikas, lankstumas ir galimybė nepriklausyti nuo grafiko. Autobusas laimėjo pinigais, bet pralaimėjo laiku.

Po mėnesio supratau vieną dalyką: geriausias variantas man būtų ne visiškai atsisakyti automobilio, o naudoti jį mažiau. Pavyzdžiui, dvi ar tris dienas per savaitę važiuoti autobusu, o automobilį pasilikti toms dienoms, kai reikia greičio, lankstumo ar kelių reikalų po darbo. Tada pinigų sutaupymas dar būtų jaučiamas, bet gyvenimas nevirstų nuolatiniu grafiko tikrinimu.

Tas mėnuo parodė labai aiškiai: automobilis kainuoja daugiau, nei norisi pripažinti. Bet viešasis transportas irgi kainuoja – tik kita valiuta. Laiku.

Erikas

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!