Vairuotojai prie ratų deda kartoną ir atrodo keistai: iš tikrųjų tai gali apsaugoti padangas nuo vienos vasaros bėdos

Vasaros stovėjimo aikštelės Lietuvoje

Lietuvos klimatas nėra toks karštas kaip Viduržemio jūros šalyse, tačiau vasaros vis dažniau atneša ilgesnių karščio bangų. Atvirose aikštelėse asfaltas ir betonas įkaista gerokai labiau nei oras. Ypač nukenčia tamsios spalvos automobiliai, transporto priemonės su dideliais ratais, kemperiai ir automobiliai, pastatyti prie pietinės namo sienos.

Miestuose prisideda ir kiti veiksniai: dulkės, kelio nešvarumai, tepalai, degalų ar kitų naftos produktų pėdsakai. Jei padanga reguliariai liečiasi su alyva, degalais ar tirpikliais, guma gali greičiau prarasti savo savybes. Tokius nešvarumus reikia plauti vandeniu ir neutraliu automobiliniu šampūnu. Benzino, acetono ar buitinių tirpiklių naudoti nereikėtų.

Po žiemos sezono padangas verta apžiūrėti ypač atidžiai. Kelių druska, apledėjimą mažinantys mišiniai ir dažni plovimai gali palikti drėgmės mažyčiuose įtrūkimuose. Prasidėjus karštiems orams, tokia guma gali senti greičiau. Reguliarus ratlankių valymas ir šoninių sienelių apžiūra padeda anksčiau pastebėti problemas.

Kaip ilgam laikui pastatyti automobilį

Jei automobilis nenaudojamas ilgiau nei dvi ar tris savaites, verta atlikti kelis paprastus veiksmus. Jie padės sumažinti padangų ir kitų mazgų apkrovą.

• nuplaukite ratus nuo purvo, druskos, bitumo ir riebalų pėdsakų;
• patikrinkite visų padangų slėgį pagal gamintojo rekomendacijas;
• jei įmanoma, automobilį pastatykite garaže, po stogine arba pavėsyje;
• jei aikštelė atvira, uždenkite ratus specialiais dangčiais arba sausais kartono skydais;
• nepalikite automobilio ant šlapios žolės, purve ar vietoje, kur nuolat kaupiasi vanduo;
• kartkartėmis pajudinkite automobilį trumpu atstumu, kad pasikeistų padangos sąlyčio su paviršiumi taškas;
• nestatykite ratų arti bortelio, jei tai sukuria nuolatinę šoninę apkrovą padangoms;
• prieš pirmą kelionę po ilgo stovėjimo dar kartą apžiūrėkite padangas ir pamatuokite slėgį.

Nerekomenduojama automobilio daugeliui mėnesių palikti ant rankinio stabdžio, ypač kai aplinka drėgna. Stabdžių mechanizmai gali strigti arba „prikepti“. Vis dėlto automobilio fiksavimo būdas priklauso nuo transmisijos tipo, aikštelės nuolydžio ir gamintojo rekomendacijų, todėl prieš ilgą parkavimą verta pasitikrinti konkretaus modelio instrukciją.

Dažnos priežiūros klaidos

Norėdami apsaugoti padangas, vairuotojai kartais daro daugiau žalos nei naudos. Viena dažniausių klaidų – padangų šonines sieneles tepti tirštais tepalais, nežinomos sudėties silikoniniais mišiniais ar buitinėmis cheminėmis priemonėmis. Gumos nereikia „maitinti“ aliejumi. Kai kurios priemonės tik suteikia blizgesio, pritraukia dulkes ir gali pabloginti medžiagos būklę.

Padangų nereikėtų dažyti, lakuoti ar tepti produktais, kurie nėra skirti automobilių gumai. Jei norisi kosmetinės priežiūros, reikėtų rinktis vandenyje tirpią priemonę iš patikimo gamintojo ir naudoti ją tik ant švarios, sausos šoninės sienelės. Protektoriaus apdoroti negalima, nes slidus paviršius mažina sukibimą.

Kita dažna klaida – ignoruoti įtrūkimus vien todėl, kad automobilis beveik nevažiuoja. Maža rida nepanaikina laiko poveikio. Kemperio, priekabos ar retai naudojamo automobilio padangos gali būti pavojingesnės nei kasdien važinėjančio automobilio, kurio padangos reguliariai tikrinamos ir keičiamos.

Taip pat klaidinga manyti, kad gilus protektorius visada garantuoja saugumą. Protektorius atsakingas už vandens pašalinimą ir sukibimą su keliu, tačiau ne mažiau svarbus karkaso tvirtumas, šoninės sienelės būklė ir gumos elastingumas. Sena padanga su giliu protektoriumi gali blogiau veikti ant šlapios dangos, ilgiau stabdyti ir būti linkusi į staigų gedimą.

Kada reikia kreiptis į padangų specialistus

Savarankiška apžiūra naudinga, bet ji nepakeičia patikrinimo dirbtuvėse. Į specialistą verta kreiptis, jei padangoje matyti gilūs įtrūkimai, išsipūtimai, įpjovimai, atviro kordo pėdsakai ar netolygus nusidėvėjimas. Diagnostika taip pat būtina, jei automobilis pradeda traukti į šoną, vairas vibruoja arba slėgis nuolat krenta be aiškios priežasties.

Po stipraus smūgio į duobę, atvirą liuką ar bortelį padangą reikėtų patikrinti net tada, kai iš išorės ji atrodo sveika. Vidinių sluoksnių pažeidimai ne visada matomi nenumontavus padangos. Ypač atsargiai reikia vertinti žemo profilio padangas, nes dėl mažesnio šoninės sienelės aukščio jos prasčiau sugeria smūgius.

Sezoninio keitimo metu verta paprašyti meistro apžiūrėti padangos vidų, patikrinti ventilius, ratlankių būklę ir balansavimą. Balansavimas – tai rato masės paskirstymas taip, kad sukantis neatsirastų per didelė vibracija. Nesubalansuotas ratas greičiau dėvi protektorių, apkrauna pakabą ir blogina važiavimo komfortą.

Kartonas prie ratų nėra mados triukas ir ne universalus sprendimas visiems vairuotojams. Tačiau ilgai lauke stovinčiam automobiliui jis gali tapti paprasta apsauga nuo tiesioginės saulės, ypač kai nėra garažo ar pavėsio. Svarbiausia nepamiršti, kad padangų saugumą lemia ne vien protektoriaus gylis. Reikia stebėti amžių, slėgį, įtrūkimus, apkrovą, laikymo sąlygas ir laiku kreiptis į specialistus. Kartais keli kartono lakštai gali padėti sumažinti saulės poveikį, bet tikra padangų apsauga vis tiek prasideda nuo reguliarios priežiūros.