Vyras manė, kad degalų lemputei užsidegus dar galima ramiai važiuoti – vieną kartą rizika nepasiteisino

Vakare, jau grįžtant namo, prietaisų skydelyje įsižiebia geltona degalų kolonėlė. Vairuotojas ją pamato, trumpam pagalvoja apie artimiausią degalinę ir nusprendžia: „Dar tikrai užteks.“ Juk ne pirmą kartą lemputė užsidega ne prie pat degalinės, o kelias iki namų ar darbo atrodo visai trumpas.

Taip buvo ir šįkart. Iš pradžių automobilis važiavo kaip visada, todėl sprendimas atrodė teisingas. Tačiau keli papildomi kilometrai, netikėtas kamštis, uždarytas įprastas posūkis ar tiesiog per didelis pasitikėjimas gali labai greitai pakeisti situaciją. Rizika, kuri kelis kartus baigėsi sėkmingai, vieną dieną gali palikti automobilį sustojusį ten, kur sustoti visai nesinori.

Degalų lemputė nėra kvietimas panikuoti ir staigiai spausti akseleratorių iki artimiausios kolonėlės. Vis dėlto ji ir nėra pažadas, kad dar galima ramiai važinėti visą vakarą. Tikslus likęs atstumas priklauso ne tik nuo automobilio modelio, bet ir nuo eismo, oro, vairavimo manieros bei net kelio reljefo.

Geltona lemputė dažnai apgauna savo ramybe

Daug vairuotojų turi savą „rekordą“: vienas sako nuvažiavęs dar keliasdešimt kilometrų, kitas prisimena, kad lemputei degant automobilis laikėsi iki kitos dienos. Būtent tokios patirtys ir užaugina pavojingą įprotį. Žmogus pradeda galvoti ne apie tai, kiek kuro iš tikrųjų liko bake, o apie tai, kiek kartų jam jau pasisekė.

Problema ta, kad degalų lygio indikatorius nėra laboratorinis matuoklis. Automobiliui važiuojant į kalną, leidžiantis nuo kalno, sukant posūkius ar stovint nelygiai, degalai bake juda. Be to, vieną vakarą važiuojama laisvu keliu tolygiu greičiu, o kitą tenka lėtai slinkti spūstyje, dažnai stabdyti ir vėl pajudėti.

Ypač apgaulingas būna likusio nuvažiuojamo atstumo rodmuo, jei automobilis jį rodo. Jis skaičiuoja pagal ankstesnes sąnaudas, todėl po ramaus važiavimo užmiestyje skaičius gali atrodyti optimistiškas. Vos įvažiavus į miestą, įstrigus eisme ar įjungus šildymą bei kondicionierių, prognozė gali pradėti tirpti akyse.

Nemaloniausia dalis prasideda ne tik tada, kai variklis užgęsta

Pasibaigę degalai retai būna tik menkas nepatogumas. Automobilis gali pradėti trūkčioti, prarasti galią ir sustoti netinkamiausioje vietoje: sankryžoje, įsiliejimo juostoje, siaurame užmiesčio kelyje ar judrioje gatvėje. Tada vairuotojui tenka galvoti ne apie tai, kaip sutaupyti kelias minutes, o kaip saugiai pasitraukti iš eismo.

Stovintis automobilis sukelia rūpesčių ir kitiems. Už jo greitai susidaro eilė, kiti vairuotojai ima lenkti, nervintis, ne visada atsargiai manevruoti. Tamsoje, lietuje ar žiemą tokia situacija tampa dar nemalonesnė, nes žmogus lieka laukti pagalbos ar keliauti su kanistru iki degalinės.

Važiavimas beveik tuščiu baku nėra ir pats geriausias įprotis automobiliui. Degalų sistema sukurta veikti normaliai tiekiant kurą, o nuolat važinėjant „ant lemputės“ didėja tikimybė, kad į sistemą pateks nuosėdų ar ji dirbs nepalankiomis sąlygomis. Vienkartinis atvejis nebūtinai reiškia gedimą, tačiau sąmoningai kartoti tokį eksperimentą tikrai neverta.

Vyras manė, kad degalų lemputei užsidegus dar galima ramiai važiuoti – vieną kartą rizika nepasiteisinoNuotrauka: Sukurta DI

Kodėl vieni numoja ranka, o kiti sustoja prie pirmos kolonėlės

Skirtingi vairuotojai tą pačią lemputę priima labai nevienodai. Skubantis žmogus po darbo gali nenorėti sukti iš maršruto, tėvai su pavargusiais vaikais nori kuo greičiau pasiekti namus, o mažesnio miestelio gyventojas gali žinoti, kad pakeliui degalinių tiesiog nėra daug. Kartais sprendimą atidėti sustojimą lemia ne aplaidumas, o paprasčiausias nuovargis ir noras „dar truputį pakentėti“.

Kita vertus, senjorui ar mažiau patyrusiam vairuotojui užgesęs automobilis kelyje gali tapti rimtu stresu. Ne visi jaučiasi ramiai skambindami pagalbai, ne visi turi kam paskambinti, o kanistrą su degalais parsivežti taip pat reikia mokėti ir daryti saugiai. Todėl patogumas sustoti dabar dažnai yra daug didesnis, nei atrodo tuo momentu.

Automobilių gamintojai taip pat negali vienu skaičiumi pažadėti, kiek bus galima nuvažiuoti užsidegus lemputei. Skirtingų modelių bakai, varikliai ir matavimo sistemos skiriasi, o realias sąnaudas keičia pernelyg daug aplinkybių. Todėl vairuotojas, kuris tikisi universalaus atsakymo „dar tikrai galiu nuvažiuoti tiek ir tiek“, iš esmės lošia savo laiku ir saugumu.

Užsidegus lemputei reikia ne spėlioti, o pakeisti planą

Pamačius įspėjimą geriausia ne ieškoti ribos, o artimiausios patogios degalinės maršrute. Jei navigacija rodo kelias alternatyvas, verta rinktis ne pačią tolimiausią ar pigiausią, o tą, kuri pasiekiama be papildomų lankstų ir rizikingų eksperimentų. Kelios minutės prie kolonėlės paprastai kainuoja mažiau nei valanda prie sustojusio automobilio.

Kol važiuojate iki degalinės, verta rinktis ramų ir tolygų tempą, vengti staigaus greitėjimo bei be reikalo nekeisti maršruto. Tačiau tai neturi virsti nervingu bandymu „išspausti“ paskutinius kilometrus. Jei automobilis pradeda prarasti galią ar veikti neįprastai, saugumas tampa svarbesnis už norą bet kokia kaina pasiekti kolonėlę.

Dar paprasčiau – nepalikti šio sprendimo lemputei. Įprotis papildyti degalus, kai bakas nusileidžia maždaug iki ketvirtadalio, ypač praverčia prieš ilgesnę kelionę, žiemą, savaitgalį ar važiuojant mažiau pažįstamais keliais. Tai nėra perdėtas atsargumas: tai būdas neperkelti mažo vakaro rūpesčio į didelę problemą pakelėje.

Degalų lemputė automobilyje dega geltonai ne todėl, kad siūlytų patikrinti sėkmę. Ji primena labai žemišką dalyką: kelionė dar gali tęstis, bet sprendimą, kur ji baigsis, geriau priimti pačiam vairuotojui – o ne tuščiam bakui.