Amazonė gali atsidurti prie pavojingos ribos: El Ninjo grėsmė nėra tik tolima gamtos drama

Amazonės atogrąžų miškai dažnai vadinami vienu svarbiausių planetos klimato stabilizatorių. Jie kaupia milžiniškus anglies kiekius, palaiko drėgmės apytaką, veikia lietaus režimą Pietų Amerikoje ir yra viena turtingiausių biologinės įvairovės vietų pasaulyje. Tačiau stiprėjantis El Ninjo reiškinys vėl primena nemalonią tiesą: net tokia galinga ekosistema turi ribas.

NOAA Klimato prognozių centras rugpjūtį skelbė, kad El Ninjo stiprėja, o labai stipraus reiškinio tikimybė 2026 m. rudenį ir žiemą viršija 90 proc. NOAA duomenimis, tai reiškia didesnę ekstremalių orų tikimybę įvairiuose pasaulio regionuose, nors konkretūs padariniai visada priklauso nuo vietos sąlygų.

Amazonės baseinui toks scenarijus ypač pavojingas. Kai kritulių mažėja, medžiai patiria stresą, dirvožemis sausėja, upių lygis krenta, o karštis tampa ne tik nemalonus, bet ir savotiškai užsidarantis ratas.

Kodėl El Ninjo taip pavojingas Amazonijai?

El Ninjo susiformuoja, kai neįprastai įšyla Ramiojo vandenyno pusiaujo zona. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tolimas vandenyno reiškinys, tačiau jis keičia atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Vienur tai reiškia liūtis ir potvynius, kitur – užsitęsusias sausras ir karščio bangas.

Amazonijoje problema ta, kad miškas pats dalyvauja lietaus kūrime. Medžiai per lapus išgarina didžiulius vandens kiekius, drėgmė kyla į atmosferą, formuojasi debesys ir grįžta lietumi. Kai sausra susilpnina augalus, garavimo mažėja. Kai garavimo mažėja, lietaus taip pat gali būti mažiau. Kai lietaus mažiau, miškas džiūsta dar labiau.

Tai ir yra pavojingiausia grandinė: sausra ne tik kenkia miškui, bet ir silpnina jo gebėjimą pačiam palaikyti drėgną klimatą.

Pavojingiausias scenarijus – ne vien išdžiūvę medžiai

Didžiausia baimė nėra vien tai, kad dalis medžių žus. Mokslininkai jau seniai kalba apie vadinamąjį lūžio tašką, kai Amazonės miškai kai kuriose vietose gali pradėti virsti sausesne, retesne ekosistema, labiau panašia į savaną. Tai nereiškia, kad visa Amazonė per vieną sezoną pavirs dykuma, tačiau pasikartojančios sausros, miškų kirtimas, gaisrai ir klimato šiltėjimas kartu gali stumti regioną būtent ta kryptimi.

Karštos sausros Amazonėje jau dabar laikomos ženklu, kaip galėtų atrodyti ateities klimatas, jei ekstremalūs reiškiniai dažnėtų. 2026 m. „Nature“ publikuotame tyrime apie karštas Amazonės sausras pabrėžiama, kad tokie epizodai leidžia pamatyti, kaip miškas reaguoja į vis karštesnes ir sausesnes sąlygas.

Ypač pavojinga tai, kad sausros padidina gaisrų riziką. Drėgnas atogrąžų miškas natūraliai nėra toks degus kaip sausas krūmynas, tačiau kai paklotė išdžiūsta, o žmogaus veikla sukuria uždegimo šaltinius, gaisrai gali plisti daug greičiau. Po gaisro miškas tampa dar pažeidžiamesnis kitai sausrai.

Kodėl tai turėtų rūpėti ir Lietuvai?

Amazonė atrodo labai toli, tačiau klimato sistema neveikia kaip atskiri kambariai su uždaromis durimis. Jei didžiulis miškų regionas praranda gebėjimą kaupti anglį ir reguliuoti drėgmę, tai prisideda prie bendro klimato nestabilumo. Ilgainiui tai reiškia daugiau ekstremalių reiškinių, didesnį spaudimą maisto sistemoms, didesnes draudimo, žemės ūkio ir energetikos rizikas.

Paprastam žmogui tai gali pasirodyti per daug abstraktu, kol poveikis neateina per kainas. Sausros Pietų Amerikoje gali paveikti kavos, kakavos, sojų, kukurūzų, cukraus ar kitų žaliavų rinkas. Kai viename regione nukenčia derlius, pasaulinėse grandinėse tai gali atsiliepti net tiems, kurie niekada nebuvo arti Amazonės.

Be to, El Ninjo dažnai siejamas su didesne pasauline temperatūra. Jei reiškinys labai stiprus, jis gali sustiprinti jau vykstantį klimato šiltėjimą ir padaryti atskirus metus dar karštesnius.

Ar tai reiškia neišvengiamą katastrofą?

Ne. Klimato prognozės nėra likimo nuosprendis. El Ninjo padidina riziką, bet ne kiekvienas sezonas baigiasi blogiausiu įmanomu scenarijumi. Daug priklausys nuo kritulių pasiskirstymo, miškų apsaugos, gaisrų kontrolės, vietos valdžios sprendimų ir to, kiek spaudimo Amazonijai dar sukurs žmogaus veikla.

Tačiau pavojus rimtas būtent todėl, kad Amazonė jau nėra tokia atspari, kokia buvo anksčiau. Miškų kirtimas, kelių plėtra, žemdirbystė, gaisrai ir klimato kaita sumažino jos „atsarginį pajėgumą“. Kai ekosistema jau pavargusi, vienas stiprus klimato smūgis gali padaryti daugiau žalos nei tada, kai ji buvo sveika.

Svarbiausia pamoka

El Ninjo nėra naujas reiškinys. Jis kartojasi natūraliai. Tačiau šiandien jis vyksta pasaulyje, kuris jau yra šiltesnis, tankiau apgyvendintas ir labiau priklausomas nuo trapių tiekimo grandinių. Todėl tas pats klimato reiškinys dabar gali turėti daug skaudesnių pasekmių.

Amazonės sausra nėra tik vaizdas iš dokumentinio filmo. Tai įspėjimas, kad gamtos sistemos turi ribas. Kai miškas džiūsta, mažėja lietus. Kai mažėja lietus, kyla temperatūra. Kai kyla temperatūra, gaisrų ir medžių žūties rizika didėja dar labiau. Ir būtent šis uždaras ratas kelia didžiausią nerimą mokslininkams.

Trumpai tariant, klausimas ne tik toks, ar Amazonė ištvers dar vieną stiprų El Ninjo. Klausimas, kiek tokių smūgių ji dar gali atlaikyti, kol pokyčiai taps sunkiai atšaukiami.