16 mėnesių pragaro jūroje: žvejys atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta laivuose, iš kurių žuvis keliauja į mūsų parduotuves

Žuvis prekybos centro šaldiklyje daugeliui tėra dar vienas įprastas pirkinys. Pirkėjai žiūri į kainą, kilmės šalį, galiojimo laiką, tačiau retai susimąsto, kokiomis sąlygomis ji buvo sugauta. Vieno Indonezijos žvejo pasakojimas Europos Parlamente atskleidė šiurpią pasaulinės žvejybos pramonės pusę. Už dalies rinkai tiekiamos produkcijos gali slypėti ne tik sunkus darbas, bet ir žmonių išnaudojimas, smurtas bei gyvenimas, iš kurio beveik neįmanoma pabėgti.

Indonezietis Fredi Seprizalas Kinijos žvejybos laive praleido 16 mėnesių. Per tą laiką, jo teigimu, teko dirbti beveik be poilsio, gerti nepakankamai išvalytą jūros vandenį ir nuolat baimintis dėl savo gyvybės. Vyras savo patirtį apibūdino kaip šiuolaikinę vergovę. Rugsėjo 30 dieną Europos Parlamente nuskambėjęs jo liudijimas privertė dar kartą kelti klausimą, kiek iš tiesų kainuoja pigi žuvis ir kas už ją sumoka didžiausią kainą.

Dirbo iki 24 valandų, o pabėgti iš laivo negalėjo

F. Seprizalas pasakojo, kad įprasta darbo diena žvejybos laive trukdavo nuo 16 iki 20 valandų. Kartais, anot jo, tekdavo dirbti net 24 valandas iš eilės. Poilsio būdavo mažai, o fizinis krūvis – milžiniškas. Dar sunkiau buvo ištverti gyvenimo sąlygas, nes net geriamasis vanduo nebuvo tinkamos kokybės.

Laive, kaip teigė vyras, trūko tinkamos saugos įrangos, maistas buvo prastas, o troškuliui malšinti tekdavo naudoti filtruotą jūros vandenį, kurio švara jis nepasitikėjo. Tokiose sąlygose teko gyventi ne kelias dienas ar savaites, o daugiau nei metus.

Tačiau labiausiai sukrečia ne darbo valandos. Žvejys pasakojo, kad buvo pasiekęs tokią nevilties ribą, jog svarstė šokti iš laivo arba jį padegti. Vis dėlto ištrūkti negalėjo, nes kapitonas laikė jo asmens dokumentus. Pasak F. Seprizalo, norėdamas juos atgauti, jis net turėjo sumokėti.

Tokia situacija parodo, kaip darbuotojas gali tapti visiškai priklausomas nuo darbdavio. Atviroje jūroje nėra kur kreiptis pagalbos, nėra galimybės paprasčiausiai išeiti iš darbo, o be dokumentų žmogus praranda dar daugiau galimybių apsiginti.

Tyrimo rezultatai pribloškė: 94 procentai negavo viso atlyginimo

Europos Parlamente aptartas ne vieno žmogaus likimas. Charles Sturto universiteto profesorė Sallie Yea pristatė tyrimą, kuriame dalyvavo 121 žvejys ir 32 jų šeimų nariai iš Filipinų, Indonezijos, Kambodžos bei Fidžio. Surinkti liudijimai atskleidė, kad išnaudojimo problema gali būti gerokai platesnė, nei matoma iš kranto.

Net 94 procentai apklaustų žvejų nurodė bent kartą susidūrę su atlyginimo nemokėjimu. Visi tyrime dalyvavę žvejai pasakojo, kad jų darbo sutartys buvo pakeistos jiems mažiau palankiomis sąlygomis. Tai reiškia, kad žmonės galėjo sutikti dirbti už vieną atlyginimą ir pagal vienas taisykles, tačiau išplaukę į jūrą susidurti su visai kitokia realybe.

Dar šiurpesni duomenys susiję su žmonių gyvybėmis. Maždaug kas ketvirtas apklaustas žvejys buvo matęs kito įgulos nario mirtį. Tyrime taip pat nustatyta, kad mirties atvejų buvo užfiksuota maždaug ketvirtadalyje analizuotų laivų.

Šie skaičiai apibūdina konkrečią tirtų darbuotojų grupę, todėl jų negalima automatiškai taikyti visai pasaulinei žvejybos pramonei. Tačiau jie atskleidžia itin rimtas problemas, su kuriomis susiduria dalis migrantų, įdarbinamų tolimojo plaukiojimo žvejybos laivuose.

Europa nori užkirsti kelią tokiai žuviai patekti į parduotuves

Po tokių liudijimų Europos Sąjungoje vis garsiau kalbama apie būtinybę griežčiau kontroliuoti žuvies ir jūros gėrybių tiekimo grandines. Siekiama, kad į Europos rinką nepatektų produkcija, pagaminta naudojant priverstinį darbą.

Europos Parlamento Žuvininkystės komiteto pirmininkė Carmen Crespo pabrėžė, kad Europos žvejybos sektorius neturėtų konkuruoti mažindamas darbuotojų saugos ir darbo teisių standartus. Priešingai, būtent aukštesni reikalavimai turėtų tapti Europos pranašumu.

Diskusijoje dalyvavę Tarptautinės darbo organizacijos, Europos transporto darbuotojų federacijos, Aplinkos teisingumo fondo ir kitų organizacijų atstovai ragino stiprinti kontrolę. Viena svarbiausių problemų – nepakankamas tarptautinių darbo apsaugos taisyklių taikymas žvejybos laivuose.

Europos Sąjungoje jau priimtas reglamentas, pagal kurį nuo 2027 metų gruodžio bus draudžiama ES rinkai tiekti produktus, pagamintus naudojant priverstinį darbą. Šis draudimas apims ne tik žuvininkystę, bet ir kitus ekonomikos sektorius.

Vis dėlto vien teisės aktų neužteks. Būtina užtikrinti, kad būtų galima nustatyti tikrąją produkcijos kilmę, patikrinti darbo sąlygas laivuose ir imtis veiksmų prieš pažeidėjus.

Ką tai reiškia Lietuvos pirkėjams?

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, parduodama žuvis atkeliauja iš įvairių pasaulio regionų. Dalis produkcijos sugaunama tolimuose vandenyse, perdirbama kitose valstybėse ir tik tuomet pasiekia prekybos centrus. Tokia sudėtinga tiekimo grandinė apsunkina galimybę sužinoti, kokiomis sąlygomis dirbo ją sugavę žmonės.

Vien užrašas ant pakuotės apie žuvies kilmės šalį ne visada atskleidžia visą jos kelią. Be to, žuvies sugavimo vieta savaime neparodo, ar darbuotojų teisės buvo gerbiamos. Todėl pirkėjams verta atkreipti dėmesį į informaciją apie gamintoją, tiekėją, sugavimo rajoną ir produkcijos atsekamumą. Tačiau net ir tokia informacija negarantuoja, kad darbo sąlygos buvo tinkamos.

Svarbu ir tai, kad žema kaina savaime nėra priverstinio darbo įrodymas, kaip ir brangi žuvis nėra garantija, kad ją gaudę žmonės nepatyrė išnaudojimo. Užtikrinti sąžiningą tiekimo grandinę pirmiausia yra verslo ir atsakingų institucijų pareiga.

F. Seprizalo istorija primena nemalonią tiesą: kol vieni žmonės parduotuvėse renkasi vakarienei skirtą žuvį, kiti dėl jos gali rizikuoti sveikata ir gyvybe. Europos Sąjunga rengiasi griežčiau kovoti su tokiu išnaudojimu, tačiau tikroji šių priemonių vertė paaiškės tada, kai jos pradės veikti praktikoje.

Šaltinis: Euronews