Jūroje bręsta nematoma krizė: daugiau nei 1500 laivų gali „išnešioti” problemą po viso pasaulio uostus

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo kaip krizė. Laivai tiesiog stovi. Ne dega, neskęsta, neišsilieja nafta, nėra juodų dūmų ar įspūdingų kadrų, kuriuos iškart parodytų viso pasaulio televizijos. Tačiau būtent tas tylus stovėjimas Persijos įlankoje mokslininkams kelia vis didesnį nerimą.

Daugiau nei 1500 komercinių laivų, ilgą laiką priverstų laukti Persijos ir Omano įlankų regione, gali tapti neįprastos pasaulinės problemos dalimi. Jų korpusai po vandeniu pamažu apauga dumbliais, kriauklėmis, midijomis, mikroorganizmais ir kitomis jūrinėmis gyvybės formomis. Kol laivas stovi, tai atrodo kaip natūralus procesas. Tačiau kai tokie laivai vėl pajudės į pasaulio uostus, kartu su jais gali pajudėti ir rūšys, kurių ten niekas nelaukia.

Tarptautinė 24 jūrų mokslininkų grupė naujame tyrime, paskelbtame žurnale „Biological Invasions“, šią situaciją vadina galimu jūrinių bioinvazijų „superplitimo“ įvykiu. Paprastai tariant, laivai gali tapti tarsi plaukiojančiais viešbučiais svetimoms rūšims, kurios vėliau išlaipinamos visai kituose pasaulio kraštuose.

Lietuvai ši istorija gali atrodyti tolima tik iš pirmo žvilgsnio. Persijos įlanka yra už tūkstančių kilometrų, bet jūrų prekyba veikia kaip vienas sujungtas tinklas. Laivai iš vieno regiono keliauja į kitą, uostai priima krovinius, o tai, kas prasideda vienoje karštoje įlankoje, ilgainiui gali tapti problema pakrantėms ir uostams visai kitur.

Laivas, kuris ilgai stovi, tampa gyvu paviršiumi

Įprastai dideli prekybiniai laivai uostuose ilgai neužsibūna. Jie atplaukia, iškrauna arba pakrauna krovinius, sutvarko dokumentus ir po kelių dienų vėl išvyksta. Toks judėjimas neleidžia jūriniams organizmams taip lengvai įsitvirtinti ant korpuso.

Dabar situacija kitokia. Dalis laivų regione stovi ne dieną ar dvi, o gerokai ilgiau. Kai laivo korpusas ilgai nejuda šiltame, gyvybės pilname vandenyje, jis tampa puikiu paviršiumi prisitvirtinti įvairiems organizmams. Iš pradžių tai gali būti plika akimi beveik nematomi mikroorganizmai. Vėliau atsiranda dumbliai, kriauklelės, midijos ir kiti gyviai.

Mokslininkai pabrėžia, kad apsauginės laivų dangos, skirtos mažinti biologinį apaugimą, veikia prasčiau, kai laivas ilgai stovi vietoje. Tokios dangos paprastai efektyviau saugo judantį laivą, o ne tą, kuris savaites ar mėnesius laukia inkaravietėje. Tyrėjų teigimu, biologinis apaugimas ant nejudančių paviršių gali pradėti sparčiai kauptis jau po kelių savaičių, o šiame regione dalis laivų stovi gerokai ilgiau.

Iš pirmo žvilgsnio keli dumbliai ar kriauklės ant laivo neatrodo kaip didelė bėda. Tačiau problema prasideda tada, kai tie organizmai iš savo įprastos aplinkos pervežami į kitą. Ten jie gali neturėti natūralių priešų, greitai daugintis ir išstumti vietines rūšis.

Jūros ekosistemos labai jautrios tokiems pokyčiams. Viena svetima rūšis gali pakeisti dugno buveines, paveikti žuvis, moliuskus, vandens augalus, o vėliau – ir žmones, kurių darbas ar maistas priklauso nuo jūros.

Persijos įlanka tam ypač palanki

Persijos įlanka šiai problemai nėra atsitiktinė vieta. Tai sekli, labai šilta ir druskinga jūra, kurioje vandens apykaita ribota. Vasarą paviršiaus temperatūra gali būti itin aukšta, todėl čia gerai jaučiasi organizmai, prisitaikę prie ekstremalesnių sąlygų.

Būtent tai mokslininkams kelia dar didesnį nerimą. Jei rūšys geba išgyventi tokiame karštame ir druskingame vandenyje, jos gali būti atsparesnės nei daugelis įprastų organizmų. Patekusios į kitus šiltėjančius pasaulio uostus, jos gali turėti pranašumą.

Klimato kaita čia tampa papildomu veiksniu. Jūros šyla, o rūšys, kurios anksčiau negalėjo įsitvirtinti tam tikruose regionuose, ateityje gali rasti palankesnes sąlygas. Todėl laivų pernešami organizmai nėra vien „maža biologinė detalė“. Tai gali tapti ilgalaike ekologine problema.

Tyrėjai jau yra fiksavę svetimų arba neidentifikuotų rūšių Persijos įlankos uostų teritorijose. Tai nereiškia, kad kiekvienas organizmas būtinai taps invazinis, tačiau masinis laivų užsibuvimas vienoje vietoje padidina riziką. Kuo daugiau laivų, kuo ilgiau jie stovi ir kuo daugiau skirtingų maršrutų vėliau atnaujina, tuo platesnis galimas plitimo tinklas.

Laivai šiuo atveju veikia panašiai kaip transporto mazgai epidemijos pradžioje. Vienas laivas nuplaukia į vieną uostą, kitas – į kitą, trečias – dar toliau. Jei kartu keliauja svetimi organizmai, problema iš vieno regiono gali pasklisti po daugybę pakrančių.

Laivai vienoje vietoje

Grėsmė nematoma, kol jau būna per vėlu

Didžiausia tokios krizės klasta yra ta, kad ji neatrodo skubi. Invazinės rūšys neatsiranda kaip audra, kurią galima pamatyti horizonte. Jos dažnai įsitvirtina tyliai. Iš pradžių jų nedaug, paskui jos prisitaiko, pradeda daugintis, o po kelerių metų vietos žvejai, uostai ar mokslininkai jau mato pasekmes.

Svetimos jūrinės rūšys gali keisti vietines ekosistemas, kenkti žuvininkystei, platinti ligas, pažeisti infrastruktūrą, apauginti vamzdynus, laivų korpusus, prieplaukas ir kitus įrenginius. Kai kurios jų tampa tokia našta, kad visiškai išnaikinti jų beveik neįmanoma.

Tai ypač svarbu pakrantės valstybėms. Uostai yra ekonomikos arterijos, bet kartu jie yra ir vietos, kur pasaulio vandenys susitinka tiesiogine prasme. Kiekvienas laivas atsiveža ne tik konteinerius, degalus ar žaliavas, bet ir savo nematomą biologinį „bagažą“.

Įprastomis sąlygomis ši rizika valdoma taisyklėmis, laivų priežiūra, balastinio vandens kontrole ir korpusų valymu. Tačiau dabar mokslininkai kalba apie neįprastą mastą. Daugiau nei 1500 vienoje regiono sistemoje užstrigusių laivų nėra kasdienė situacija. Tai padidina tikimybę, kad dalis jų išplukdys jau gerokai apaugusius korpusus.

Tokios rūšys gali keliauti ne tik į Artimųjų Rytų, Indijos ar Singapūro uostus. Dalis laivų maršrutų gali vesti ir į Europą. Todėl net jei problema prasideda toli nuo Baltijos, ji primena, kad jūrų pasaulis neturi tikrų sienų.

Mokslininkai siūlo veikti dar prieš laivams išplaukiant

Paprasčiausias sprendimas skamba labai aiškiai: laivus reikėtų patikrinti ir, jei reikia, išvalyti dar prieš jiems išplaukiant iš regiono. Tai sumažintų riziką, kad ant korpusų prisitvirtinę organizmai bus išvežioti po pasaulį.

Toks valymas turi ir ekonominę naudą. Apaugęs laivo korpusas didina pasipriešinimą vandenyje, todėl laivui reikia daugiau kuro. Švarus korpusas ne tik mažina bioinvazijų riziką, bet ir padeda efektyviau naudoti degalus.

Tačiau visiškai išvalyti daugiau nei 1500 laivų per trumpą laiką gali būti beveik neįmanoma. Todėl tyrėjai siūlo bent jau taikyti rizikos vertinimą: nustatyti, kurie laivai stovėjo ilgiausiai, kurie labiausiai apaugę, kur jie plauks toliau ir kurie paskirties uostai turėtų būti įspėti iš anksto.

Tai leistų uostams pasiruošti stebėsenai, greitesniam reagavimui ir galimam papildomam patikrinimui. Mokslininkai taip pat ragina stiprinti ankstyvo aptikimo sistemas, nes invazines rūšis lengviausia stabdyti pačioje pradžioje, kol jos dar nespėjo įsitvirtinti.

Ši istorija primena, kad ne visos pasaulinės krizės prasideda garsiai. Kartais jos prasideda tyliai – laivui stovint šiltame vandenyje, po paviršiumi augant gyvybei, kurios niekas nemato.

O kai tie laivai pajudės, kartu su jais gali pajudėti ir problema, kurios sustabdyti vėliau bus daug sunkiau.