99 mln. metų senumo gintare rado driežo uodegą: jos nutrūkimo vieta atskleidė retą išsigelbėjimo pėdsaką

Mažame gintaro gabalėlyje iš Mianmaro išlikusi driežo uodega mokslininkams papasakojo daugiau, nei būtų galima tikėtis iš tokio radinio. Ištyrę jos atsiskyrimo vietą, tyrėjai nustatė požymius, rodančius, kad gyvūnas uodegą nusimetė pats. Tai tiesioginis įrodymas, jog šiuolaikiniams driežams pažįstamas gynybos būdas veikė jau prieš maždaug 99 milijonus metų.

Iš pradžių gintare matomas darinys priminė nedidelę šakelę. Tik atidžiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad jo paviršių dengia tvarkingos žvynų eilės. Maždaug 18 milimetrų dydžio gintaro gabalėlyje buvo išsaugota roplio uodegos dalis.

Radinys atkeliavo iš Kačinų valstijos šiauriniame Mianmare. Šio regiono gintaras susidarė kreidos periodu, kai Žemėje dar gyveno dinozaurai. Tyrimą atliko Tel Avivo universiteto, Atėnų universiteto ir Izraelio Volcani instituto specialistai, o rezultatai paskelbti žurnale „Palaeontologia Electronica“.

Lemiamą detalę pamatė tik pažvelgę į gintaro vidų

Driežų ir jų kūno dalių gintare mokslininkai yra radę anksčiau. Šio egzemplioriaus vertė slypi uodegos atsiskyrimo vietoje – ten išliko audinių sandara, leidusi spręsti, kaip ji buvo prarasta.

Gintaras nebuvo visiškai skaidrus, todėl vien apžiūros pro mikroskopą nepakako. Tyrėjai pasitelkė rentgeno mikrotomografiją. Ji leido išsamiai apžiūrėti radinį jo nesuardant.

Vaizduose išryškėjo būdingas, aplink atsiskyrimo vietą išsidėstęs raumeninių audinių žiedas. Jo sandara atitiko tai, kas matoma šiuolaikinių driežų nusimestose uodegose. Atsiskyrimo paviršius buvo gana lygus ir simetriškas, be įprastam sužalojimui būdingo traiškymo ar netaisyklingo plėšimo žymių.

Tyrimo autoriai tai vertina kaip pirmą tiesioginį fosilinį uodegos nusimetimo įrodymą, paremtą išlikusiais minkštaisiais audiniais. Anksčiau apie tokį gebėjimą dažniausiai spręsta iš kaulų sandaros. Ji galėjo parodyti, kad gyvūnas turėjo tam tinkamą anatomiją, tačiau nepatvirtino, kad iš tiesų ja pasinaudojo.

Kodėl driežas palieka dalį savo kūno?

Šis reiškinys vadinamas autotomija. Pavojų patyręs driežas gali nusimesti uodegą per tam pritaikytą atsiskyrimo vietą. Atskirta uodega dar kurį laiką juda ir gali nukreipti plėšrūno dėmesį, o pats gyvūnas tuo metu sprunka.

Tačiau tai nėra visiškai nekenksmingas triukas. Uodegos praradimas gali pakeisti driežo judėjimą ir pabėgimo galimybes, o naujai užauginti reikia energijos. Daugeliui rūšių uodega atauga, tačiau jos sandara ir savybės skiriasi nuo pradinės.

Todėl teiginys, kad driežas tiesiog nusimeta nereikalingą kūno dalį ir vėliau atgauna tokią pačią, būtų klaidinantis. Tai išsigelbėjimas, už kurį gyvūnas sumoka.

Gintare rastas egzempliorius rodo, kad toks sudėtingas atsiskyrimo mechanizmas egzistavo jau kreidos laikotarpiu. Vis dėlto pati fosilija neatskleidžia, ar būtent šiam driežui vėliau ataugo nauja uodega.

Kas nutiko prieš 99 milijonus metų?

Tyrėjai svarsto du galimus paaiškinimus. Driežas galėjo prilipti prie šviežios medžio dervos ir ištrūkti nusimetęs uodegą. Tokiu atveju dervoje būtų likusi tik įstrigusi jo kūno dalis.

Kita galimybė – gyvūną užpuolė plėšrūnas. Driežas nusimetė uodegą, o ši vėliau pateko ant lipnaus dervos paviršiaus. Vėlesni dervos sluoksniai ją uždengė ir ilgainiui išsaugojo gintare.

Kuris scenarijus tikras, nustatyti nepavyko. Nežinoma ir galutinė driežo baigtis: jo kūno nėra, todėl negalima patvirtinti, ar jis išsigelbėjo. Vien uodegos taip pat neužtenka tiksliai rūšiai nustatyti.

Tai svarbi riba tarp to, ką radinys parodo, ir to, ką norėtųsi papasakoti apie jo istoriją. Mokslininkai aptiko uodegos nusimetimo pėdsaką, tačiau visas priešistorinio įvykio aplinkybes dar galima tik svarstyti.

Mianmaro radinys gerokai senesnis už mums pažįstamą Baltijos gintarą

Lietuvoje gintarą pirmiausia siejame su pajūriu, tačiau skirtingose pasaulio vietose jis susidarė skirtingu metu. Baltijos gintaras dažniausiai siejamas su maždaug 35–44 milijonų metų senumo laikotarpiu. Mianmare rastas uodegos fragmentas išliko gerokai senesnėje dervoje.

Gintaras susidaro iš senovinės medžių dervos. Kol ji lipni, joje gali įstrigti vabzdžių, augalų dalelių ar smulkių gyvūnų. Palankiomis sąlygomis vėlesni dervos sluoksniai radinį uždengia, o per milijonus metų medžiaga pakinta ir sukietėja.

Šį kartą taip buvo išsaugota detalė, kuri įprastoje fosilijoje galėjo neišlikti. Keliolikos milimetrų gintaro gabalėlis leido atpažinti veiksmą, įvykusį prieš 99 milijonus metų – driežas paliko uodegą, mėgindamas ištrūkti iš pavojaus.