„Liūtas karalius“ parodė tik pusę tiesos: ketverius metus sekę plėšrūnus mokslininkai užfiksavo netikėtą liūtų elgesį

Liūtas sumedžioja, o hiena laukia progos pasisavinti jo laimikį. Toks savanos gyvenimo vaizdas daugeliui atrodo savaime suprantamas, ypač užaugus su animaciniu filmu „Liūtas karalius“. Tačiau ketverius metus Namibijoje ir Botsvanoje vykęs tyrimas atskleidė sudėtingesnius santykius: hienos nuosekliai traukėsi nuo liūtų, o liūtų patinų judėjime išryškėjo tendencija artėti prie konkurentų. Kodėl jie taip elgiasi, mokslininkai dar aiškinasi.

Animacinio filmo hienos įsiminė kaip klastingos, triukšmingos ir nuolat alkanos liūtų priešininkės. Ekrane jų vaidmuo padeda papasakoti istoriją, tačiau šį įvaizdį nesunku perkelti ir tikriems gyvūnams. Tuomet kiekvienas hienos pasirodymas šalia liūto atrodo kaip bandymas ką nors nugvelbti, o liūto elgesys sulaukia gerokai mažiau klausimų.

Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Frontiers in Ethology“, paskatino atidžiau pažvelgti būtent į šią prielaidą. Tyrėjams rūpėjo sužinoti, kaip abu plėšrūnai juda vienas kito atžvilgiu, kai jų teritorijos ir kasdieniai maršrutai susikerta.

Mokslininkė pastebėjo tai, kas netilpo į įprastą paaiškinimą

Tyrimo autorė Nancy Barker iš Kvazulu-Natalo universiteto liūtus, sekančius hienomis, buvo pastebėjusi dar dirbdama gamtoje. Tačiau pasakojant apie tokius stebėjimus kitiems specialistams dažnai pasigirsdavo atsargesnis paaiškinimas: galbūt tai tebuvo atsitiktiniai susitikimai. Įprasta manyti, kad paskui liūtus keliauja hienos, ieškančios galimybės pasinaudoti jų sumedžiotu grobiu.

Vien pavienių stebėjimų šiai abejonei išsklaidyti neužteko. Dideli plėšrūnai įveikia didelius atstumus, juda sunkiai pasiekiamomis vietovėmis ir nemažai laiko būna aktyvūs tamsoje. Net patyrusiam stebėtojui matomas susitikimas gali būti tik trumpa daug ilgesnės istorijos dalis: nežinant, iš kur gyvūnai atėjo, sunku spręsti, kuris prie kurio priartėjo.

Todėl komanda pasitelkė GPS antkaklius. Per ketverius metus stebėta 17 liūtų ir 14 dėmėtųjų hienų Namibijoje bei Botsvanoje. Jų buvimo vietos duomenys leido lyginti judėjimą net tuomet, kai gyvūnų tiesiogiai nematė tyrėjai.

Aiškiausiai išsiskyrė hienų elgesys

Analizuodami tuo pačiu metu užfiksuotas gyvūnų koordinates mokslininkai vertino, ar vienas plėšrūnas juda kito link, nuo jo tolsta, ar keliauja kita kryptimi. Taip buvo galima ieškoti pasikartojančio elgesio, užuot rėmusis vien įspūdingiausiais susitikimais. Duomenyse išryškėjo nuoseklus hienų pasitraukimas nuo liūtų, kurį patvirtino trys skirtingi statistinio vertinimo būdai.

Su liūtais vaizdas buvo mažiau vienodas. Patinų judėjime matyta tendencija artėti prie hienų, tačiau liūčių elgesys tokios aiškios krypties neturėjo. Tai svarbi detalė, neleidžianti visų gyvūnų sudėti į vieną patogų paaiškinimą: tyrimas nepatvirtino, kad visi liūtai nuolat seka hienas.

Patys autoriai pabrėžia, kad smulkesnėms elgesio tendencijoms sustiprinti reikia daugiau duomenų. Ketveri metai yra ilgas darbo laikotarpis, tačiau antkakliais stebėtų gyvūnų skaičius vis tiek ribotas. Be to, analizei tiko tik tie momentai, kai buvo vienu metu užfiksuota abiejų lyginamų gyvūnų vieta.

Kodėl hienos pasitraukia, o liūtai artėja?

Besitraukianti hiena žmogui gali pasirodyti baili, tačiau toks vertinimas daugiau pasako apie mūsų įpročius nei apie gyvūną. Susidūrimas su stipriu konkurentu gali kainuoti sužeidimą ar gyvybę. Pasitraukimas leidžia išvengti kovos, kurios laimėti nebūtina, kad vėliau rastum maisto ar saugiai sugrįžtum į savo grupę.

Liūtų artėjimo priežastys kol kas ne tokios aiškios. Tyrėjai svarsto kelias galimybes: konkurentų stebėjimą, dominavimo įtvirtinimą ar domėjimąsi vieta, kurioje gali būti grobio. Vis dėlto GPS antkaklis parodo judėjimo kryptį, o ne gyvūno ketinimus. Ta pati trajektorija skirtingomis aplinkybėmis gali turėti skirtingą paaiškinimą.

Todėl būtų per anksti teigti, kad mokslininkai nustatė vieną slaptą liūtų strategiją. Tyrimas suteikia pagrindą tikslesniems klausimams, o atsakymams reikės ir tolesnių stebėjimų gamtoje.

Svetimą grobį pasisavinančios hienos niekur nedingo

Šie rezultatai nepaneigia, kad hienos gali atimti liūtų sumedžiotą laimikį. Tyrėjai abiejose stebėtose vietovėse matė atvejų, kai hienoms pavykdavo pasisavinti liūčių grobį. Tačiau vien šių susitikimų neužtenka visam dviejų rūšių santykiui apibūdinti: šalia maisto vykstanti konkurencija ir kasdienis judėjimas bendroje teritorijoje atskleidžia skirtingas jo dalis.

Būtent čia ir slypi įdomiausias tyrimo rezultatas. Atpažįstamas hienos įvaizdis gali trukdyti pastebėti liūto iniciatyvą, o vienas matytas susidūrimas lengvai tampa tariama visos savanos taisykle. Dabar tyrėjai turi daugiau duomenų, leidžiančių klausti, kas vyko iki susitikimo ir kuris gyvūnas iš tikrųjų pasirinko prie kito priartėti.