Katė gali gyventi su žmogumi kelerius metus, miegoti šalia jo, laukti prie durų, trintis į kojas ir puikiai žinoti kiekvieną jo kasdienybės garsą. Tačiau kartais gyvenimas pasisuka taip, kad augintinis atsiduria pas giminaičius, globėjus ar naujoje šeimoje.
Praeina mėnuo. Pusmetis. Kartais net metai.
Ir tada ateina akimirka, kurios žmogus laukia su jauduliu: jis vėl pamato savo katę.
Tačiau vietoje džiaugsmingo šuolio į glėbį katė sustingsta. Ji uosto orą, atsargiai žvalgosi, laikosi atokiau ir tarsi svarsto, ar prieiti ar ne. Tokia reakcija gali skaudžiai durti į širdį.
Pirmoji mintis būna labai nemaloni: ji mane pamiršo.
Tačiau su katėmis viskas nėra taip paprasta. Jų atmintis ir prisirišimas veikia kitaip nei žmonės dažnai tikisi. Katė nebūtinai puls į glėbį, garsiai reikalaus dėmesio ar elgsis kaip šuo, kuris po išsiskyrimo šokinėja iš laimės. Katės atpažinimas dažnai būna tylus, atsargus ir labai subtilus.
Kartais tai tik žvilgsnis. Kartais – kvapo patikrinimas. Kartais – lėtas žingsnis arčiau, ramus mirksėjimas arba grįžimas prie seno bendravimo būdo po kelių valandų ar dienų.
Todėl audringos reakcijos nebuvimas dar nereiškia, kad ryšys nutrūko.
Ar katės iš tikrųjų prisimena savo šeimininkus?
Taip, katės gali prisiminti savo šeimininkus. Tačiau čia svarbu suprasti vieną dalyką: mokslas nepateikia tikslaus skaičiaus, kiek laiko katė išlaiko prisiminimą apie žmogų. Nėra patikimos taisyklės, kad katė prisimena trejus metus, penkerius metus ar visą gyvenimą.
Tačiau tyrimai rodo kai ką svarbaus: katės atpažįsta pažįstamus žmones, reaguoja į jų balsus, susieja žmogų su saugumu, vieta, rutina ir ankstesne patirtimi.
Tai visiškai griauna seną mitą, kad katei nesvarbu, kas šalia, jei tik dubuo pilnas.
Japonijos tyrėjų Atsuko Saito ir Kazutakos Shinozuki eksperimente katėms buvo leidžiami nepažįstamų žmonių balsai, o vėliau – jų šeimininko balsas. Pats šeimininkas nebuvo matomas.
Katės elgesys pasikeisdavo, kai jos išgirsdavo pažįstamą balsą. Jos judindavo ausis, galvą, uodegą, keisdavosi jų vyzdžių reakcija. Jos ne visada eidavo prie garso šaltinio, tačiau tai nereiškė, kad balso neatpažino.
Tai labai svarbi detalė: katė gali atpažinti šeimininką, bet nesurengti jokios dramatiškos scenos.
Šeimininkas katei nėra tik žmogus, kuris įpila maisto
Daug metų buvo manoma, kad katės su žmonėmis bendrauja pirmiausia dėl naudos: maisto, šilumos, saugios vietos ir patogumo. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad šis požiūris pernelyg supaprastintas.
2019 metais Christine Vitale vadovaujama tyrėjų grupė nagrinėjo naminių kačių prisirišimą prie žmonių, naudodama metodus, panašius į tuos, kurie taikomi vertinant vaiko ir suaugusiojo ryšį.
Kai kurios katės elgėsi taip, tarsi žmogus joms būtų saugumo šaltinis. Žmogui grįžus, jos nusiramindavo, drąsiau tyrinėdavo aplinką ir vėl užmegzdavo kontaktą.
Tai nereiškia, kad kiekviena katė norės būti imama ant rankų ar glostoma valandų valandas. Kačių švelnumas dažnai būna daug santūresnis.
Vienai katei prisirišimas reiškia miegą šalia. Kitai – trumpą prisilietimą šonu. Trečiai – tylų buvimą tame pačiame kambaryje, net jei ji neateina ant kelių.
Žmogus gali manyti, kad katė abejinga, bet pačiai katei tai gali būti didelis pasitikėjimo ženklas.
Kaip katė atpažįsta žmogų?
Katė pasaulį suvokia ne taip kaip žmogus. Ji nepasikliauja vien veidu ar vaizdu. Jos atmintyje žmogus susideda iš daugybės smulkių signalų: kvapo, balso, žingsnių, judesių, intonacijos, namų atmosferos, maitinimo ritmo ir bendravimo patirties.
Pagrindiniai orientyrai katei yra šeimininko balsas, odos ir drabužių kvapas, judėjimo būdas, kalbėjimo intonacija, įprasta rutina, maitinimo tvarka ir saugumo jausmas šalia to žmogaus.
Ypač svarbus katėms yra kvapas. Žmogus po kelionės, ligoninės, viešbučio, kitos šalies, naujų namų ar ilgo skrydžio gali kvepėti kitaip. Žmogui tai atrodo smulkmena, tačiau katei toks pokytis gali būti labai reikšmingas.
Ji gali prisiminti šeimininką, bet vis tiek norėti patikrinti, ar prieš ją tikrai tas pats saugus žmogus.
Todėl katė gali atrodyti tarsi atpažįstanti, bet neskubanti prieiti. Jai reikia laiko vėl sudėlioti visą vaizdą: balsą, kvapą, judesius, energiją ir situaciją.
Katė gali prisiminti balsą net tada, kai žmogaus nemato
Katėms balsas yra daugiau nei paprastas garsas. Žurnale „PLOS ONE“ paskelbtame tyrime buvo stebima, kaip katės reaguoja į šeimininko balsą, sklindantį iš skirtingų vietų. Kai balsas netikėtai „pasirodydavo“ ten, kur šeimininko neturėtų būti, katės sureaguodavo pastebimai.
Tai rodo, kad katės gali ne tik atpažinti balsą, bet ir mintyse išlaikyti nesamo žmogaus vaizdą.
Kitas tyrimas parodė dar vieną įdomų dalyką: katės stipriau reaguoja į šeimininko kalbą tada, kai ji skirta būtent joms. Į nepažįstamojo balsą jos nereagavo taip pat.
Tai reiškia, kad katei svarbus ne tik pats garsas, bet ir pažįstamas santykis. Ji atpažįsta ne vien balsą kaip triukšmą, bet ir socialinę situaciją: „šis žmogus kalba su manimi“.
Ar katė gali prisiminti šeimininką metų metus?
Tikėtina, kad taip, ypač jei katė su žmogumi gyveno ilgai, saugiai ir turėjo stiprų ryšį. Tačiau teiginys, kad katė visada ir visą gyvenimą prisimena šeimininką, būtų per daug užtikrintas.
Atminčiai įtakos turi daug dalykų: katės amžius, sveikata, ankstesnio ryšio stiprumas, išsiskyrimo aplinkybės, patirtas stresas, naujos aplinkos kvapai, nauji žmonės ir net dabartinė emocinė būklė.
Katė, kuri daugelį metų gyveno su žmogumi, gaudavo iš jo maisto, saugumo, švelnumo ir nuspėjamą kasdienybę, turi didesnę tikimybę atpažinti jį po ilgesnės pertraukos.
Tačiau mokslas kol kas neturi pakankamai tyrimų, kurie sistemingai tirtų kates po kelerių metų išsiskyrimo su buvusiu šeimininku. Todėl tikslaus termino pasakyti neįmanoma.
Sąžiningiausia būtų sakyti taip: katės prisiminimai apie reikšmingą žmogų gali išlikti ilgai – mėnesius ir galbūt metus.
Kodėl katė elgiasi taip, lyg būtų pamiršusi?
Kartais katė žmogų atpažįsta, bet vis tiek nėra pasirengusi kontaktui. Tai gali atrodyti kaip pamiršimas, tačiau priežastis dažnai visai kita.
Po persikraustymo, kelionės, laikinos globos ar namų pakeitimo katė gali būti įsitempusi ir atsargi. Jai reikia įvertinti erdvę, kvapus, garsus, žmogaus judesius ir bendrą situaciją. Jei žmogus iš karto bando ją pakelti, apkabinti ar priversti bendrauti, tai gali tik dar labiau ją išgąsdinti.
Katės labai jautriai reaguoja į spaudimą. Net jei jos prisimena žmogų, staigus ir per intensyvus kontaktas gali priversti jas trauktis.
Vyresnėms katėms gali prisidėti ir sveikatos problemos. Klausos ar regos silpnėjimas, lėtinis skausmas, hipertenzija, hipertiroidizmas, neurologiniai sutrikimai ar kognityvinė disfunkcija gali pakeisti reakciją į pažįstamus žmones.
Tokia katė gali atrodyti įsižeidusi, šalta ar atitrūkusi, nors iš tikrųjų jos elgesį lemia ne emocinis abejingumas, o sveikatos būklė.
Jei katė pradeda pasiklysti namuose, neramiai kniaukti naktį, vengti senų vietų, keistai reaguoti į pažįstamus žmones ar atrodo mažiau orientuota, tai yra rimta priežastis pasitarti su veterinaru.
Kaip suprasti, kad katė jus atpažino?
Katės dažnai atpažįsta tyliai. Todėl nereikėtų tikėtis kino scenos, kurioje augintinis puola į glėbį ir akimirksniu pamiršta visą išsiskyrimą.
Ji gali prieiti iš šono ir pauostyti batus, rankas ar krepšį. Ji gali atsisėsti netoliese, bet dar neleisti savęs glostyti. Ji gali lėtai mirksėti, trinti veidą į baldą, pradėti praustis netoli jūsų arba atsigulti tame pačiame kambaryje.
Žmogui tokie ženklai gali atrodyti menki, tačiau katei jie reiškia daug.
Tai signalai, kad įtampa mažėja, atstumas trumpėja, o pažįstamas žmogus pamažu grįžta į saugų pasaulį.
Kartais katė pirmiausia stebi. Ji vertina situaciją iš toliau. Tik vėliau, kai įsitikina, kad pavojus negresia, ji gali pradėti elgtis taip, kaip anksčiau.
Kaip padėti katei lengviau jus prisiminti?
Svarbiausia taisyklė – neskubinti. Nereikia traukti katės iš slėptuvės, griebti į glėbį, bučiuoti, spausti prie savęs ar tikrinti jos meilės apkabinimais.
Toks elgesys gali pasiekti priešingą rezultatą.
Geriau kalbėti ramiu balsu, sėdėti šalia, leisti katei pačiai prieiti ir pauostyti. Galima palikti šalia daiktą su pažįstamu kvapu – seną megztinį, antklodę, žaislą ar guolį.
Pažįstamas kvapas katei gali būti svarbesnis už šimtą žmogaus žodžių.
Kontaktą reikėtų atkurti palaipsniui. Kuo mažiau triukšmo, staigių judesių, svetimų žmonių ir įtampos, tuo greičiau katė nustos gintis nuo situacijos.
Maistas, sena antklodė, pažįstama lova ar žaislas gali padėti, tačiau ne kaip stebuklingas atminties mygtukas. Tai tiesiog pažįstamos aplinkos dalys, kurios padeda katei jaustis saugiau.
Ko nereikėtų daryti susitikus po ilgo laiko?
Didžiausia klaida – bandyti iš karto gauti įrodymą, kad katė jus prisimena. Žmogui norisi reakcijos, nes išsiskyrimas buvo emocingas. Tačiau katei toks spaudimas gali atrodyti kaip grėsmė.
Nereikėtų jos vytis, kelti balso, tempti iš po lovos, laikyti ant rankų prieš jos valią ar liūdėti garsiai šalia jos, jei ji traukiasi. Katės labai gerai jaučia įtampą, todėl žmogaus nusivylimas gali dar labiau ją sutrikdyti.
Geriau elgtis taip, tarsi sakytumėte: „Aš čia, tu saugi, gali prieiti tada, kai pati norėsi.“
Toks požiūris dažnai veikia daug geriau nei bandymas iš karto susigrąžinti seną artumą.
Ką galima pasakyti sąžiningai?
Katės nepamiršta savo šeimininkų taip greitai, kaip kartais manoma. Jos geba atpažinti pažįstamus žmones pagal balsą, kvapą, intonaciją, ankstesnę patirtį ir saugumo jausmą jų akivaizdoje.
Moksliniai tyrimai rodo, kad katės turi socialinę atmintį, geba atskirti savo šeimininką nuo nepažįstamųjų ir gali būti stipriai prisirišusios prie žmonių.
Tačiau tikslaus laiko intervalo nėra. Po ilgo išsiskyrimo viena katė gali prieiti beveik iš karto, kita laukia kelias valandas ar dienas, o trečia ilgai stebi iš šalies, kol nusprendžia atkurti kontaktą.
Toks atsargumas nereiškia, kad ji pamiršo. Tai gali reikšti tik tai, kad jai reikia daugiau laiko, kvapo, tylos ir saugumo.
Katės meilė dažnai nėra triukšminga. Ji ne visada ateina šuoliu į glėbį. Kartais ji grįžta tyliai – per žvilgsnį, lėtą mirksėjimą, atsargų prisilietimą ar paprastą sprendimą atsigulti tame pačiame kambaryje.
Ir žmogui, kuris tikrai pažįsta katę, tai gali reikšti labai daug.
