„Dabar turi šokinėti aplink mane kaip žiogas“
Lemtingas sakinys nuskambėjo vieną popietę. Sėdėjau prie kompiuterio, turėjau užbaigti kelių įmonių dokumentus, nes artėjo terminas. Klientas jau trečią kartą rašė, kad laukia ataskaitos. Buvau įsitempusi, su ausinėmis, rankose kava, kurios nespėjau išgerti.
Tada atėjo Zigmas.
– Sigita, iškepk blynų.
Pažiūrėjau į laikrodį. Buvo trečia valanda dienos.
– Dabar negaliu. Dirbu.
– Vis dirbi ir dirbi, – susiraukė jis. – Koks čia darbas namie? Paspaudei mygtukus ir viskas. O aš blynų noriu dabar.
– Zigmai, nueik į virtuvę, yra varškės, yra kiaušinių. Jei labai nori, išsikepk.
Jis į mane pažiūrėjo taip, lyg būčiau pasakiusi kažką neįsivaizduojamo.
– Aš? Blynus? Sigita, tu gal juokauji? Aš visą gyvenimą dirbau. Aš parsinešdavau pinigus, maitinau šeimą, aprengiau, rūpinausi. Dabar esu pensininkas, ir tu turi apie mane šokinėti kaip žiogas.
Štai tada manyje kažkas nutrūko. Ne taip, kad pradėčiau rėkti. Atvirkščiai – pasidarė labai tylu. Kaip būna prieš audrą, kai net paukščiai trumpam nutyla.
Žiūrėjau į jį – rausvą, patenkintą, visiškai įsitikinusį, kad dabar jam priklauso mano laikas, mano rankos, mano darbas ir mano kantrybė. Ir supratau: jei šito nesustabdysiu dabar, po metų nebeatpažinsiu savęs.
Nedariau scenos. Negrasinau skyrybomis, nedaužiau lėkščių, nesakiau ilgų kalbų apie moterų teises. Tiesiog ramiai nusiėmiau ausines ir pasakiau:
– Gerai, Zigmai. Nuo rytojaus pradėsime gyventi pagal naują tvarką.
Jis patenkintas linktelėjo, nes, matyt, pagalvojo, kad laimėjo.
O aš tą vakarą jau turėjau planą.
Pirmoji naujos tvarkos diena
Kitą rytą Zigmas pabudo ne nuo kavos kvapo, ne nuo keptuvėje čirškančių kiaušinių ir ne nuo mano žingsnių virtuvėje. Jis pabudo nuo tylos.
Laikrodis rodė devintą. Virtuvė tuščia. Ant stalo – nieko. Kriauklėje – jo vakarykštė lėkštė ir puodelis. Aš sėdėjau savo darbo kambaryje su ausinėmis, ramiai rašiau skaičius į lenteles ir gėriau kavą iš savo puodelio.
Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Zigmas. Plaukai suvelti, veidas įžeistas.
– Sigita, kur pusryčiai?
Išsiėmiau vieną ausinę.
– Labas rytas. Aš jau pavalgiau.
– O man?
– Šaldytuvas vietoje. Duona stalčiuje. Kiaušiniai yra. Tu juk ne vaikas.
Jis kelias sekundes stovėjo netekęs žado. Buvo taip pripratęs, kad mano rankos pajuda greičiau nei jo reikalavimai, jog akimirką tiesiog nesuprato, ką daryti.
– Tai tu man pusryčių nepadarysi?
– Ne. Turiu darbą. Be to, tu pats sakai, kad esi laisvas žmogus. Laisvas žmogus gali pats išsikepti kiaušinį.
Jis kažką sumurmėjo po nosimi ir nuėjo į virtuvę. Netrukus iš ten pasigirdo keptuvės žvangėjimas, spintelės trankymas, sunkus alsavimas ir keli tokie žodžiai, kurių normaliai laikraštyje nerašytų. Aš užsidėjau ausines atgal ir paleidau muziką garsiau.
Vidurdienį situacija pasikartojo.
– Sigita! Pietūs!
Išėjau su dokumentų aplanku rankose.
– Šaldiklyje yra koldūnų. Išvirk ir man porciją, būsiu dėkinga.
Jis net paraudo.
– Aš turiu virti koldūnus?
– Jei nori pietų – taip. Jei nenori – gali nueiti į kavinę. Aš turiu terminus.
Jo veidas degė pykčiu, bet alkis nugalėjo principus. Jis nuėjo prie viryklės. Koldūnus išvirė. Valgė tylėdamas, įsižeidęs, o mano lėkštę demonstratyviai paliko ant stalo nepaliestą. Lyg aš turėčiau suprasti, kad jis manęs neaptarnavo iš principo.
Aš atsinešiau savo lėkštę, pasiėmiau koldūnų ir pavalgiau. Be komentarų.
Kartais tyla žmogų erzina labiau nei ilgiausias pamokslas.
Pokalbis ant sofos
Tą vakarą nusprendžiau pasakyti pagrindinį dalyką. Zigmas sėdėjo svetainėje, žiūrėjo kažkokią laidą apie žvejybą, nors pats gyvenime rimtai nežvejojo. Atsisėdau šalia ir palaukiau reklamos.
– Zigmai, reikia pasikalbėti.
Jis nepatenkintas pritildė televizorių.
– Na?
– Kadangi tu dabar pensijoje ir visą dieną esi namuose, turime iš naujo pasidalinti pareigas. Aš toliau dirbu ir uždirbu. Tu turi laiko. Todėl siūlau taip: aš skalbsiu drabužius ir savaitgaliais gaminsiu pietus. O kasdienis tvarkymasis, parduotuvė, pusryčiai, vakarienė ir indai nuo šiol bus tavo atsakomybė.
Jis pašoko nuo sofos taip staigiai, lyg būčiau jam ant kelių padėjusi karštą puodą.
– Tu gal iš proto išėjai? Aš, buvęs cecho meistras, dabar lakstysiu po butą su skuduru?
– Darbe buvai meistras, – atsakiau ramiai. – Namuose mes abu vienodi. Tu pats sakei, kad prasideda naujas gyvenimas. Tai štai, pradėkime.
– Aš pensininkas!
– O aš ne tavo darbuotoja.
Šitas sakinys jam nepatiko labiausiai. Jis kurį laiką vaikščiojo po kambarį, mojavo rankomis, burbėjo apie pagarbą, sunkų gyvenimą, savo nugarą ir mano „šiuolaikines nesąmones“. Aš jo nepertraukinėjau. Kai žmogus įpratęs laimėti triukšmu, jam labai sunku ginčytis su ramybe.
Galiausiai jis trenkė durimis ir nuėjo miegoti į kitą kambarį.
Taip mūsų namuose prasidėjo šaltasis karas.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
