Asteroidu laikytas objektas greitėja neįprastai: iškelta versija, kad tai prieš 38 metus dingęs zondas

Objektas 1998 KY26 juda taip, kad jo trajektorijai paaiškinti nepakanka vien Saulės ir planetų gravitacijos. Harvardo profesorius Avi Loebas su kolegomis pasiūlė netikėtą versiją: tai galėtų būti 1988 m. paleistas ir pakeliui į Marsą dingęs zondas „Phobos 1“. Ši hipotezė dar neįrodyta, o iš arčiau objektą 2031 m. planuoja apžiūrėti Japonijos misija „Hayabusa2“.

Kaip rašo „Daily Mail“, mokslininkų dėmesį patraukė objekto judėjimas, dydis, atspindimos šviesos kiekis ir greitas sukimasis. Vis dėlto kalbos apie artėjimą prie Žemės neturėtų būti painiojamos su artėjančiu susidūrimu: pateikiamuose būsimų priartėjimų skaičiavimuose kalbama apie dešimtis milijonų kilometrų.

Kuo išsiskiria 1998 KY26?

Maždaug 11 metrų dydžio objektas prilyginamas mokykliniam autobusui. Kosminiais mastais tai nedidelis kūnas, tačiau jo savybių derinys kelia klausimų. Vienas ryškiausių bruožų – labai greitas sukimasis: apsisukimą jis atlieka maždaug kas 5,35 minutės.

Objektas iki šiol buvo laikomas nedideliu netoli Žemės skriejančiu asteroidu. Toks apibūdinimas nereiškia, kad jis nuolat yra šalia mūsų planetos – atstumas kinta, kūnams judant savo orbitomis. Norint suprasti jo kilmę, reikia vertinti ne vien pavienę savybę, bet ir tai, ar skirtingi stebėjimų duomenys dera su pasirinktu paaiškinimu.

Ką reiškia neįprastas pagreitis?

Kosminių kūnų judėjimą pirmiausia lemia gravitacija, tačiau stebėjimai gali parodyti ir papildomą poveikį. Tokiu atveju mokslininkai ieško priežasties, dėl kurios kūnas juda kiek kitaip, nei numatytų vien gravitacinis modelis. Būtent tokio paaiškinimo ieškoma nagrinėjant 1998 KY26.

Žodis „pagreitis“ šiame kontekste nereiškia, kad objektas sąmoningai keičia kursą ar lekia į Žemę. Jis apibūdina judėjimo pokytį, kuriam reikia fizikinio paaiškinimo. Siūlomos skirtingos priežastys – nuo medžiagos išsiskyrimo iš natūralaus kūno iki Saulės spinduliuotės poveikio dirbtinio objekto paviršiams.

Kodėl suabejota „tamsiosios kometos“ versija?

Viena nagrinėtų galimybių – kad papildomą judėjimo pokytį sukelia iš objekto išsiskiriančios dujos. Tokiu aiškinimu būtų galima svarstyti natūralią kilmę: šylant ledui ir išsiskiriant medžiagai, atsirastų papildoma kūną veikianti jėga. Su tokiu mechanizmu siejama ir vadinamosios tamsiosios kometos hipotezė.

Tačiau „Daily Mail“ aprašytame Džordžijos technologijos instituto tyrime šis paaiškinimas vertinamas kritiškai. Tyrėjų teigimu, objektas yra per šiltas, kad jame galėtų išlikti tokį procesą palaikantis vandens ledas. Todėl ledo garavimas ir dujų išsiskyrimas, jų vertinimu, nepaaiškina stebimo pagreičio.

Tai svarbus klausimas tolesniems tyrimams, tačiau vieno aiškinimo silpnumas savaime nepatvirtina kito. Kad būtų galima patikimai įvardyti objektą, reikės paaiškinti visą jo savybių rinkinį, o ne tik judėjimo neatitikimą.

Kaip atsirado dingusio „Phobos 1“ zondo versija?

A. Loebas ir jo kolegos pasiūlė patikrinti, ar 1998 KY26 galėtų būti žmogaus sukurtas objektas. Jų dėmesys nukrypo į „Phobos 1“ – 1988 m. paleistą zondą, su kuriuo ryšys nutrūko praėjus keliems mėnesiams po starto, jam skrendant Marso link. Jei ši versija pasitvirtintų, būtų iš naujo aptiktas beveik keturis dešimtmečius nekontroliuojamai kosmose judėjęs aparatas.

Šios hipotezės autoriai nurodo kelias jiems reikšmingas savybes: objekto dydį, didelį atspindumą, greitą sukimąsi ir orbitos charakteristikas. Jų vertinimu, toks derinys galėtų būti suderinamas su erdvėlaiviu. Tačiau panašumas pagal pasirinktus parametrus dar nėra tiesioginis tapatybės nustatymas.

Dirbtinio objekto versija pasiūlo ir kitą pagreičio paaiškinimą. Saulės spinduliuotės slėgis galėtų veikti metalinius paviršius bei saulės baterijas ir taip prisidėti prie judėjimo pokyčio. Šiam scenarijui nereikėtų vandens ledo garavimo, tačiau jį taip pat būtina suderinti su stebėjimais.

Kaip arti Žemės objektas turėtų praskrieti?

Aprašytoje informacijoje dabartinis atstumas nurodomas maždaug 189 mln. mylių – tai apie 304 mln. kilometrų. Ateityje numatomi priartėjimai būtų mažesniu atstumu, tačiau ir tuomet objektas liktų labai toli nuo Žemės.

Todėl šios istorijos esmė yra objekto kilmė ir judėjimo paaiškinimas, o ne pateiktuose skaičiavimuose numatomas susidūrimas. Vien artėjimo faktas neparodo pavojaus: svarbu, kokiu atstumu kūnas praskries ir kaip tiksliai nustatyta jo trajektorija.

Atsakymo ieškos Japonijos misija „Hayabusa2“

Daug aiškesnį vaizdą gali suteikti „Hayabusa2“, planuojanti priartėti prie 1998 KY26 2031 metais. Stebėjimai iš arti būtų galimybė patikrinti, kaip objektas iš tikrųjų atrodo, kokia jo forma ir paviršius. Tai leistų vertinti versijas remiantis gerokai tiesiogine informacija.

Jeigu kamerose būtų matomi žmogaus sukurti elementai, jie taptų svarbiu argumentu dirbtinės kilmės naudai. Jei paaiškėtų, kad tai natūralus kūnas, misijos duomenys padėtų toliau aiškintis jo neįprastą elgesį. A. Loebas būtent todėl atkreipia dėmesį į būsimas nuotraukas: jose, jo manymu, gali pasirodyti visai kitoks objektas, nei tikėtasi.

Kol kas „Phobos 1“ tapatybė lieka siūloma hipoteze. Iki susitikimo mokslininkams teks tikslinti judėjimo modelius ir lyginti stebėjimus su skirtingais scenarijais. O suplanuotas priartėjimas suteikia konkretų būdą šį ginčą pajudinti: pamatyti tai, apie ką dabar sprendžiama iš netiesioginių požymių.