Atlanto dugne rado 200 tūkst. radioaktyvių statinių: po dešimtmečių paaiškėjo, kas vyksta vandenyno gelmėse

Daugiau nei 4 kilometrų gylyje, tamsiame Šiaurės Rytų Atlanto dugne, mokslininkai aptiko tai, kas dešimtmečius buvo paslėpta nuo žmonių akių – šimtus tūkstančių statinių su radioaktyviosiomis atliekomis. Dalis jų jau surūdijusios, kai kurių turinys, kaip įtariama, galėjo patekti į aplinkinį dumblą, o pačios statinės tapo keistu nauju „pagrindu“ jūros gyvūnams.

Šis radinys nėra visiškai nauja paslaptis. Apie tai, kad XX amžiaus antroje pusėje į vandenyną buvo šalinamos radioaktyviosios atliekos, buvo žinoma. Tačiau dabar mokslininkai pirmą kartą po ilgos pertraukos galėjo iš arti įvertinti, kaip tos statinės atrodo šiandien ir kokį poveikį jos gali turėti aplinkai.

Vaizdas kelia nerimą ne dėl vienos konkrečios statinės, o dėl masto. Kalbama apie daugiau nei 200 tūkst. barelių radioaktyviųjų atliekų, kurie buvo išmesti į vandenyno dugną tuo metu, kai tokia praktika dar buvo laikoma priimtinu būdu atsikratyti pavojingų medžiagų.

Mokslininkai leidosi į daugiau nei 4,5 kilometro gylį

Prancūzijos ekspedicija, vykusi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos, buvo viena išsamiausių tokio tipo misijų per kelis dešimtmečius. Maždaug 30 mokslininkų naudojo pilotuojamą povandeninį laivą „Nautile“, kuris atliko 20 nėrimų į daugiau nei 4,5 kilometro gylį.

Tokioje gelmėje nėra dienos šviesos, slėgis milžiniškas, o kiekvienas tyrimas reikalauja ypatingo pasirengimo. Būtent todėl ilgą laiką apie šių atliekų būklę buvo daugiau klausimų nei atsakymų. Statinės gulėjo dugne, bet tikrasis jų irimo mastas, radionuklidų pėdsakai ir poveikis aplinkai liko menkai ištirti.

Ekspedicijos metu mokslininkai ne tik apžiūrėjo statines, bet ir rinko mėginius: vandenį, dumblą, mikroorganizmus, gyvūnus bei nuosėdas aplink atliekų vietas. Taip pat paimti kontroliniai mėginiai iš netoliese esančių natūralių uolėtų buveinių, kad būtų galima palyginti, kuo skiriasi aplinka prie statinių ir toliau nuo jų.

Kai kurios statinės jau smarkiai paveiktos korozijos

Vienas svarbiausių ekspedicijos pastebėjimų – dalis statinių per dešimtmečius smarkiai surūdijo. Kai kurios jų atrodo taip, kad mokslininkams kilo įtarimų dėl turinio patekimo į aplinkinį dugno dumblą.

Vietoje atlikti matavimai parodė padidėjusį radionuklidų foną. Tarp aiškiausių radioaktyviųjų atliekų buvimo ženklų minimi kobaltas-60 ir niobis-94. Taip pat aptikti cezis-137 ir americis-241, tačiau jų kilmę nustatyti sunkiau, nes šie izotopai gali būti susiję ir su branduoliniais bandymais ar avarijomis.

Svarbu suprasti, kad šios atliekos buvo laikomos žemo aktyvumo. Jos buvo maišomos su betonu arba bitumu ir sandarinamos metalo statinėse. Tuometinė logika greičiausiai rėmėsi prielaida, kad net jei turinys ilgainiui ištekės, jis išsisklaidys milžiniškame vandenyno tūryje.

Šiandien toks požiūris skamba labai abejotinai. Vandenynas nėra begalinis sąvartynas, o gelmėse vykstantys procesai gali būti lėti, sunkiai matomi ir sudėtingi. Tai, kas buvo paslėpta dugne prieš kelis dešimtmečius, niekur nedingo – tiesiog ilgą laiką buvo nematoma.

Radioaktyvios statinės tapo jūros gyvūnų „namais“

Dar viena ekspedicijos detalė skamba beveik siurrealistiškai. Ant kai kurių statinių pradėjo augti plukės, kempinės, prie jų pastebėta krabų. Kitaip tariant, atliekų konteineriai tapo kietu paviršiumi gyvybei įsikurti.

Mokslininkai aiškina, kad vandenyno dugnas šioje vietoje daugiausia padengtas minkštu dumblu, todėl bet koks kietas paviršius tampa patrauklus kai kuriems organizmams. Statinės, nors ir žmogaus sukurtos bei pavojingą istoriją turinčios, dugno gyvūnams gali atrodyti kaip tinkama vieta prisitvirtinti ar slėptis.

Tačiau tai kelia labai svarbų klausimą: ar šie organizmai absorbuoja kokias nors radioaktyvias medžiagas? Kol kas aiškaus atsakymo nėra. Būtent dėl to ir buvo renkami organizmų bei mikroorganizmų mėginiai. Tik laboratoriniai tyrimai parodys, ar statinės tapo tik dirbtiniu paviršiumi, ar jos jau daro poveikį vietinei gyvybei.

Jei radioaktyviosios medžiagos patenka į dugno organizmus, gali kilti klausimų ir apie platesnę maisto grandinę. Giliavandenės ekosistemos yra sudėtingos, o procesai jose vyksta lėtai. Todėl net nedideli pokyčiai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Prancūzija išmetė dešimtis tūkstančių statinių, bet ji buvo ne vienintelė

Mokslininkų duomenimis, vien Prancūzija 1967 ir 1969 metais per dvi operacijas į šią Atlanto zoną išmetė daugiau nei 46 tūkst. statinių radioaktyviųjų atliekų. Tačiau ši teritorija buvo naudojama ne tik Prancūzijos. Atliekas čia šalino ir kitos Europos valstybės, todėl dabar tyrėjams tenka aiškintis, iš kur atkeliavo konkrečios statinės.

Tai sudėtinga ne tik dėl istorinių dokumentų, bet ir dėl pačios aplinkos. Statinės guli didžiuliame plote, dalis jų pažeistos, dalis gali būti užneštos nuosėdomis, o ženklinimas per dešimtmečius galėjo būti prarastas. Be to, vandenyno dugne nėra lengva atlikti tyrimus taip, kaip sausumoje – kiekvienas objektas reikalauja laiko, technikos ir labai brangios ekspedicijos.

Praėjusiais metais atliktas kartografinis tyrimas jau buvo identifikavęs 3355 atskiras statines ir surinkęs tūkstančius vandens, nuosėdų bei gyvūnų mėginių. Tai leido 2026 metų ekspedicijai sutelkti dėmesį į konkrečius objektus, kurie mokslininkams atrodė svarbiausi.

Kodėl ši istorija svarbi ir šiandien

Ši istorija nėra vien apie praeities klaidas. Ji primena, kad pavojingų atliekų problema niekur nedingsta vien todėl, kad jos išgabenamos toli nuo žmonių akių. Vandenyno gelmės ilgą laiką buvo suvokiamos kaip vieta, kur galima paslėpti tai, ko nenorima matyti sausumoje. Tačiau dešimtmečiai parodė, kad paslėpti nereiškia sunaikinti.

Radioaktyviųjų atliekų statinės dugne kelia ne tik aplinkosaugos, bet ir moralinį klausimą: kiek ilgai būsimos kartos turės tvarkytis su sprendimais, priimtais tada, kai technologinė pažanga lenkė atsakomybę?

Kol kas mokslininkai neskuba skelbti katastrofos. Reikia ištirti mėginius, įvertinti radionuklidų koncentracijas, palyginti užterštas ir kontrolines vietas, suprasti, ar organizmai įsisavina medžiagas ir kaip jos juda aplinkoje. Tačiau pats faktas, kad kai kurios statinės jau smarkiai paveiktos korozijos, rodo, jog laikas čia nėra neutralus veiksnys.

Jis dirba tyliai – ardo metalą, keičia dugno aplinką ir po truputį atveria tai, kas kadaise buvo užsandarinta su mintimi, kad vandenynas viską priims.

Vandenynas nepamiršta

Šimtai tūkstančių radioaktyvių statinių Atlanto dugne yra priminimas, kad gamta neturi „užmirštų kampų“. Net jei žmogus nemato, kas vyksta 4,5 kilometro gylyje, procesai ten tęsiasi. Metalas rūdija, nuosėdos juda, gyvūnai prisitaiko, o mokslininkai po dešimtmečių grįžta tikrinti, kokią kainą gali turėti senas sprendimas.

Ši ekspedicija greičiausiai nebus paskutinė. Kuo daugiau duomenų bus surinkta, tuo aiškiau bus galima pasakyti, ar radioaktyviosios atliekos liko daugiausia lokali problema, ar jų poveikis vandenyno ekosistemoms gali būti platesnis.

Tačiau jau dabar aišku viena: Atlanto gelmėse gulintys bareliai nėra tik praeities archyvas. Jie vis dar yra dabarties problema, tik labai giliai paslėpta.