Daugiabučio gyventojai atsisakė valytojos ir sudarė savo grafiką: tvarka išsilaikė tik iki pirmo savaitgalio

Sprendimas iš pradžių atrodė toks paprastas, kad niekas net nesuprato, dėl ko čia būtų galima ginčytis. Keturių aukštų daugiabučio gyventojai nusprendė atsisakyti laiptinės valytojos, o sutaupytus pinigus skirti naujoms lauko durims. Kiekvienam butui laiptinę būtų tekę išvalyti vos kartą per kelis mėnesius – iššluoti grindis, perbraukti jas drėgna šluoste ir nuvalyti turėklus.

„Juk savo namus visi valomės“, – per susirinkimą pasakė trečiame aukšte gyvenanti Rasa. Keli kaimynai pritardami linktelėjo. Valytoja į namą ateidavo du kartus per savaitę, tačiau vieni skundėsi, kad ji tik perbraukia laiptinę, kiti piktinosi dėl ant palangių likusių dulkių. Kai buvo pasiūlyta jos paslaugos kainą padidinti, dauguma nutarė, kad už tokį darbą mokėti daugiau neverta.

Ant skelbimų lentos netrukus atsirado tvarkingai atspausdintas grafikas. Prie kiekvienos savaitės buvo įrašytas buto numeris, o apačioje paryškinta: „Tvarkomės dėl savęs ir kaimynų.“ Pirmąsias kelias dienas visi jautėsi lyg pradėję naują, geresnį daugiabučio gyvenimo etapą. Tačiau ši tvarka išsilaikė tik iki pirmo savaitgalio.

Pirmoji šeima išvalė taip, kaip laiptinė dar nebuvo mačiusi

Pirmoji eilė teko pensininkei Janinai iš pirmo aukšto. Šeštadienio rytą ji į koridorių išėjo su kibiru, šepečiu ir keliais skirtingais valikliais. Nušlavė ne tik laiptus, bet ir kampus po radiatoriais, nuvalė pašto dėžutes, durų stiklą bei turėklus. Vėliau dar surinko prie įėjimo vėjo suneštus lapus.

Laiptinė kvepėjo citrinomis, grindys blizgėjo, o grįžtantys kaimynai negailėjo pagyrų. Janina šypsojosi, nors vakare prisipažino kaimynei, kad sugaišo beveik tris valandas. Jai norėjosi parodyti, jog gyventojai iš tiesų gali susitvarkyti patys.

Kitą savaitę valė jauna pora iš antro aukšto. Jie darbą atliko sekmadienio vakarą: greitai iššlavė, išplovė grindis ir išnešė prie durų paliktus reklaminius lankstinukus. Nebuvo taip kruopštu kaip pirmą kartą, bet niekas nesiskundė. Grafikas veikė, laiptinė buvo švari, o bendroje sąskaitoje jau matėsi keli sutaupyti eurai.

Trečiąją savaitę eilė atėjo šeimai, auginančiai du mažus vaikus. Šeštadienį jie išvyko pas gimines, o sekmadienį grįžo vėlai vakare. Pirmadienio rytą laiptinė liko neišvalyta. Ant grindų matėsi purvini batų pėdsakai, prie pašto dėžučių gulėjo popierėliai, tačiau kaimynai tylėjo. Visi suprato, kad žmonės užsiėmę ir galbūt išvalys kitą dieną.

Neišvalė nei pirmadienį, nei antradienį.

Vienas neišplautas savaitgalis pakeitė visą grafiką

Trečiadienį ant skelbimų lentos atsirado ranka užrašytas lapelis: „Gerbiami 8 buto gyventojai, prašome laikytis bendro susitarimo.“ Po juo kažkas kitu rašikliu pridėjo: „Nereikia viešai gėdinti, galima pasibelsti į duris.“

Vakare prie pašto dėžučių susitiko keli kaimynai. Vieni sakė, kad reikia būti supratingiems, kiti priminė, jog visi turi darbų, vaikų ir planų. Aštunto buto šeimininkas kitą rytą paaiškino, kad laiptinę išvalys savaitės pabaigoje. Tačiau tada atėjo lietingas penktadienis, ir per kelias valandas grindys pasidengė pilku purvo sluoksniu.

Šeštadienį pirmame aukšte gyvenanti Janina neištvėrė. Ji vėl pasiėmė kibirą ir nuplovė bent jau įėjimą. „Negaliu žiūrėti, kaip žmonės nešasi purvą į butus“, – pasakė sutikusi kaimynę. Nors niekas jos neprašė, nuo tos dienos tapo savaime suprantama, kad jei kas nors neatliks savo darbo, Janina vis tiek šiek tiek aptvarkys.

Tai buvo pirmoji tikroji grafiko pabaigos pradžia. Atsakomybė, kuri turėjo būti visų, tyliai persikėlė ant vieno žmogaus pečių.

Kitą savaitę savo eilę praleido ketvirtame aukšte gyvenantis vyras. Jis aiškino nepastebėjęs grafiko, nes laiptinėje paprastai nesustoja skaityti skelbimų. Dar po savaitės viena gyventoja išplovė tik savo aukšto aikštelę. Jos teigimu, pirmo aukšto grindis labiausiai išpurvina ten gyvenantys ir jų svečiai, todėl ji nematanti priežasties valyti visą namą.

Netrukus pasirodė ir daugiau asmeninių taisyklių. Vieni nusprendė, kad užtenka iššluoti. Kiti grindis plovė be valiklio, nes nenorėjo savo pinigais pirkti priemonių visam namui. Treti tvirtino negalintys valyti dėl nugaros skausmų, nors balsuodami už valytojos atsisakymą apie tai neužsiminė.

Laiptinės valymo grafikas

Ginčas kilo ne dėl purvo, o dėl teisingumo

Po dviejų mėnesių laiptinė atrodė prasčiau nei prieš atsisakant valytojos. Ant palangių kaupėsi dulkės, kampuose atsirado voratinklių, o durų stiklas buvo nusėtas pirštų žymėmis. Tačiau didžiausia problema buvo ne purvas. Žmonės pradėjo skaičiuoti, kas kiek kartų valė ir kas nuo darbo išsisuko.

Rasa, kuri per pirmąjį susirinkimą garsiausiai palaikė naują tvarką, vieną vakarą bendroje gyventojų pokalbių grupėje paskelbė ilgą žinutę. Ji išvardijo butus, kurie neatliko savo eilės, ir pasiūlė už kiekvieną praleistą savaitę rinkti baudą. Atsakymai pasipylė beveik iš karto.

Vienas kaimynas parašė, kad niekas neturi teisės jo bausti. Kita gyventoja priminė, jog pati Rasa nuvalė tik grindis, bet ne turėklus. Šeima su vaikais pasijuto puolama ir pareiškė, kad namo gyventojams trūksta paprasto žmogiškumo. Pokalbis, anksčiau naudotas pranešti apie dingusią elektrą ar rastus raktus, virto tarpusavio kaltinimų srautu.

Kitą rytą žmonės laiptinėje jau vengė vieni kitų akių. Kaimynai, kurie daug metų pasisveikindavo, praeidavo tylėdami. Janina daugiau neėmė kibiro, nors purvas prie durų ją erzino. „Tegu dabar valo tie, kurie nusprendė, kad tai taip lengva“, – pasakė ji.

Tada visi suprato, kad valytoja atlikdavo ne vien fizinį darbą. Ji buvo neutralus žmogus, dėl kurio nereikėjo aiškintis, kas šią savaitę pavargęs, kas išvykęs, o kas tiesiog nenori. Mokestis už jos darbą buvo mokestis ir už tai, kad kaimynams nereikėtų vieniems kitų kontroliuoti.

Sutaupyti pinigai pasirodė neverti prarastos ramybės

Po trijų mėnesių buvo sušauktas dar vienas susirinkimas. Šį kartą niekas nebesiūlė naujų grafikų, budinčių aukštais ar sudėtingesnių taisyklių. Namo pirmininkas ant stalo padėjo lapą su valymo įmonės pasiūlymu. Nauja paslauga kainavo šiek tiek daugiau nei ankstesnė, tačiau į ją buvo įtrauktas langų ir laiptinės šviestuvų valymas kelis kartus per metus.

Už valytojos sugrąžinimą balsavo beveik visi. Prieš buvo tik vienas gyventojas, tačiau ir jis pripažino pats laiptinės valyti neketinantis. Sutaupytų pinigų naujoms durims neužteko, todėl jų keitimą teko atidėti.

Pirmąją dieną atėjusi nauja valytoja ilgai gramdė prie įėjimo susikaupusį purvą. Ji nuvalė pašto dėžutes, išplovė visus keturis aukštus ir išnešė kampe kelias savaites stovėjusią dėžę. Vakare laiptinėje vėl kvepėjo švara, tačiau šį kartą niekas skelbimų lentoje nepaliko padėkos.

Gyventojai tiesiog grįžo į savo butus, uždarė duris ir pajuto palengvėjimą. Paaiškėjo, kad keli eurai per mėnesį buvo mokami ne tik už šluotą, kibirą ir valiklį. Jie pirko laiką, aiškią atsakomybę ir ramybę tarp žmonių, kurie kasdien gyvena po vienu stogu.

Bendras grafikas nebuvo bloga idėja. Jis tiesiog rėmėsi prielaida, kad visi turi vienodai laiko, jėgų ir noro, o susitarimą vertins taip pat rimtai. Pirmasis savaitgalis parodė priešingai: kai darbas priklauso visiems, labai greitai jis gali tapti niekieno.