Stokholme atidaryta pirmoji Europoje dirbtinio intelekto valdoma kavinė turėjo tapti mažu žvilgsniu į ateitį. Tačiau vietoj sklandžios automatizuotos vadybos ji greitai virto eksperimentu, kuris parodė ne tik DI galimybes, bet ir labai žemiškas jo ribas. Skaitmeninė vadovė Mona užsakė nereikalingų produktų, pamiršo būtinus ingredientus ir darbuotojams rašė net poilsio dienomis.
Iš pradžių viskas skambėjo beveik kaip reklaminis technologijų pasaulio pažadas. Kavinė, kuriai vadovauja ne žmogus, o dirbtinis intelektas. Sistema planuoja užsakymus, bendrauja su tiekėjais, prižiūri darbuotojų darbą ir padeda valdyti kasdienę veiklą. Jokio nuovargio, jokių emocijų, jokios žmogiškos klaidos.
Bent jau teoriškai.
Praktikoje paaiškėjo, kad kavinė yra kur kas sudėtingesnis organizmas nei lentelė kompiuteryje. Joje reikia suprasti ne tik skaičius, bet ir meniu, realius klientų srautus, darbuotojų laiką, atsargas, sezoną, nuovargį ir net paprastą sveiką protą.
Kai vadovė nežino, ko iš tikrųjų reikia virtuvei
Dirbtinio intelekto vadovė Mona, veikianti „Google“ sistemos „Gemini“ pagrindu, turėjo padėti kavinei veikti efektyviau. Tačiau netrukus po atidarymo pradėjo ryškėti klaidos, kurios skamba beveik komiškai, jei tik jų nereikėtų taisyti realiems žmonėms.
Viena iš problemų – keisti produktų užsakymai. Mona užsakė kiaušinių ir pomidorų tyrės, nors šių ingredientų kavinės meniu apskritai nebuvo. Kitaip tariant, sistema pirko tai, ko virtuvei nereikėjo.
Dar didesnė bėda kilo tada, kai ji kelis kartus pamiršo užsakyti duonos. Kavinėje tai nėra smulkmena. Be duonos negalima gaminti sumuštinių, todėl darbuotojai buvo priversti laikinai pašalinti juos iš meniu. Vargu ar klientui paaiškinsi, kad sumuštinių nėra todėl, jog dirbtinis intelektas tiesiog pamiršo pagrindinį ingredientą.
Bet tuo klaidos nesibaigė. Nors kavinėje dirbo tik viena darbuotoja, Mona užsakė net 3000 porų pirštinių ir 6000 servetėlių. Tai rodo, kad DI vadovė nesugebėjo tinkamai įvertinti realaus kavinės masto. Skaičiai jai egzistavo, bet konteksto, kiek iš tiesų reikia mažai kavinei, akivaizdžiai pritrūko.
Tokios situacijos puikiai parodo, kuo skiriasi teorinis valdymas nuo tikro darbo vietoje. Žmogus, net neturėdamas didelės vadybinės patirties, greičiausiai pagalvotų: jeigu kavinėje dirba vienas darbuotojas, tūkstančiai pirštinių šiuo metu nėra prioritetas. Dirbtiniam intelektui tokia išvada, pasirodo, ne visada savaime suprantama.
Brangūs sprendimai ir žinutės poilsio dienomis
Klaidų sąrašas neapsiribojo prekių užsakymais. Mona pati derėjosi su tiekėjais dėl sutarčių ir sudarė trejų metų elektros energijos sutartį. Tai greitai prisidėjo prie to, kad pradinis 200 tūkst. Švedijos kronų, arba maždaug 20 tūkst. eurų, biudžetas buvo išleistas.
Tokioje vietoje klausimas tampa rimtesnis. Viena yra užsakyti per daug servetėlių. Visai kas kita – priimti ilgalaikius finansinius sprendimus, kurie gali turėti pasekmių visam verslui. Kavinėje dirbtinis intelektas ne tik padėjo, bet ir realiai veikė kaip vadovas. O vadovo klaidos kainuoja.
Ne mažiau jautrus klausimas – darbuotojų valdymas. Pranešama, kad Mona siuntė žinutes darbuotojams naktimis ir poilsio dienomis. Švedijoje, kur darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra yra itin svarbi, toks elgesys atrodo ypač prastai. Dirbtinis intelektas gali neturėti nuovargio ar savaitgalio jausmo, bet žmonės jį turi.
Čia ir atsiskleidžia viena didžiausių problemų. Vadovavimas nėra vien užduočių paskirstymas. Tai ir gebėjimas suprasti, kada žmogus dirba, kada ilsisi, kada reikia skubėti, o kada geriau palikti ramybėje. Algoritmas gali parašyti žinutę bet kuriuo metu. Geras vadovas žino, kada jos nerašyti.
Kavinės istorija nereiškia, kad dirbtinis intelektas yra bevertis. Priešingai, jis gali padėti analizuoti duomenis, planuoti procesus, automatizuoti pasikartojančias užduotis. Tačiau šis eksperimentas parodė, kad patikėti jam visą realaus verslo valdymą dar nėra taip paprasta.
Kodėl šis fiasko svarbus ne tik kavinei
Ši Stokholmo kavinė tapo įdomiu ženklu visiems, kurie svarsto, kaip greitai dirbtinis intelektas pakeis žmones. Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad DI perims darbus, automatizuos paslaugų sektorių ir pakeis vadovus. Tačiau ši istorija primena: tarp gebėjimo atsakyti į klausimą ekrane ir gebėjimo valdyti gyvą verslą yra didelis skirtumas.
Kavinė nėra tik formulė. Joje kasdien keičiasi aplinkybės. Vieną dieną ateina daugiau klientų, kitą – mažiau. Vienas produktas baigiasi, kitas sugenda. Darbuotojas pavargsta, tiekėjas vėluoja, meniu reikia koreguoti, o klientai tikisi ne teorinio efektyvumo, o kavos, sumuštinio ir normalaus aptarnavimo.
DI gali suskaičiuoti daug dalykų, bet jam vis dar sunku suprasti žmogišką mastelį. Kiek duonos reikia mažai kavinei? Kada darbuotojui nerašyti? Kokio užsakymo nereikia, net jei sistema kažkodėl jį siūlo? Kada sutartis atrodo finansiškai per rizikinga? Tai klausimai, kuriems nepakanka vien duomenų.
Vis dėlto eksperimentas bus tęsiamas. Jo kūrėjai mano, kad tokios situacijos padės geriau suprasti, kokį vaidmenį dirbtinis intelektas galėtų atlikti darbo vietose ir kokių etinių klausimų kyla, kai DI pradeda ne tik padėti žmonėms, bet ir jiems vadovauti.
Ši kavinė turėjo parodyti, kaip gali atrodyti ateitis. Kol kas ji labiau parodė, kad ateičiai dar reikia žmogaus su sveiku protu, kuris patikrintų, ar meniu tikrai yra pomidorų tyrės, ar sumuštiniams užsakyta duonos, ir ar darbuotojui tikrai būtina rašyti vidury nakties.
Galbūt dirbtinis intelektas vieną dieną puikiai valdys kavines. Bet bent jau dabar ši istorija skamba kaip priminimas: technologijos gali būti įspūdingos, tačiau net ir pažangiausiai sistemai kartais reikia žmogaus, kuris tiesiog paklaustų – „ar mes čia tikrai taip darysime?“
